Žiaurumas

Užpūstos žvakės
Smilksta akyse,
Kas užgesino
Tirpstantį jų grožį?

Ant stalo spindi
Lempa uždegta,
Vėl šitą vakarą
Praleisime nuobodžiai.

Aplink tylu, ramu,
Tik cypauja pelė
Už stalo kampo
Ir nutilt nenori.

Gal ji laiminga,
Kad daugiau katė
Nebesumiauks,
Nes vakar
Purvini vaikėzai
Ją pakorė.

Aš netikiu!
Nejaugi taip žiauru?!
Ir mūsų lūpos rausta
Ne nuo meilės,
O nuo kraujo?

Ir vargšą tarakoną
Prismeigiu peiliu,
Nors jis man nieko blogo
Nepadarė.
Bastet