Iki žvilgesio vėl išgaląstas kiekvienas ledinis paviršius.
Saugok kaklą, brolau, kai darbuojas mirtis su dalgiu.
Laukuose dar nyku — vėjo purtomos išnaros virpa,
Išsislapstė net tie, ką lesykloje dosniai šelpiu.
Saulė, rodos, danguj, bet į žemę sunku prisibelsti —
Vargsta stirna šluba, bekapstydama sniego plutas,
Nes po jos kailiniais žnaibyt gyvastį smelkiasi šaltis,
Ir neliko jėgų. Kur užuovėją guoliui atrast?
Žmogų saugo namai, jį palaiko žinojimas, viltys,
Už dienos ar kitos kad atodrėkio džiaugsmas sugrįš —
Kietus gruodo šarvus nuo dirvono nuplėš dienos šiltos,
Bus smagu atlapot ne tik rūbą — ir langus, duris.
Gal ir stirnos jėgas kiek papildo prabudęs instinktas,
Patikliai kaip sava apsistoja už krūmo sode,
Smalsiai tiria šakas — gal koks pumpuras įsauly brinksta
Ir kad baigias žiema gal suvargusiai stirnai praneš?
Įdienojus kieme apsireiškė smalsaujantys kėkštai,
Pabėgom, paplastom tyrinėjo takus ir pusnis.
Gal ir jiems nekantru baltą sniego drobulę nudrėksti?
Tingiai amsi šuva. Jis visus svetelius išbaidys.
Ša, begėdi, ramiau, nes esi tu karšinčius nepiktas —
Varnos nešės plutas, žvirbliai gėrė iš tavo dubens.
Leiski bėdžiams visiems per šį speigą kieme pasilikti —
Siūlą savo būties, kas tik gyvas, juk bando ištempt.
Drausmint buvo vėlu — nušlubavo į pamiškę stirna,
Guvūs kėkštai paplast — jų tą dieną daugiau nemačiau.
Ak, tas mano šuva, nori būti tarp prietelių pirmas,
Nors išbaidžius kitus jam pačiam ar bebus kiek šilčiau?