Kokia ramybė ir tyla
Žiemos užburtame miške...
Takelis kažkieno pramintas
Pusnių vingiuoja labirintais...

Staiga po eglėmis panyra...
Sukranksi varna — drumsčia tylą...
Baltais kailiukais apsirengę,
Tie medžiai tarsi kažką dengia...

Mane vilioja paslaptis —
Braunuos pro egles ir pusnis,
Vos vos įžiūrimu taku
Į burtų šalį patenku.

Tas takas ties krantu sustoja,
Aplinkui driekias uogienojai...
Raudonom uogom nusagstyti,
Balti krūmeliai saulėj švyti.

O priešais ledo karalija...
Ji saulėje taip pat atgyja —
Žiba vaivorykštės lede,
Ir spindi deimantai sniege.

Kitapus medžiai išsivartę,
Baltais namukais pasivertę —
Ir su langais, ir su durim
Po apledėjusiom šaknim.

Turbūt gyvena šičia fėjos
Ir su nykštukais čiuožinėja
Šiuo žaižaruojančiu ledu
Ir vaikšto tuo keistu taku.

Ilgai stovėjau ir svarsčiau,
Bet žmogeliukų nemačiau...
Nusišypsojau šiam pasauliui,
Pasukdama atgal prie eglių.

Vėl varna šaižiai sukarksėjo,
Ir aš šį kartą pastebėjau:
Uogytėm krūmuos pasivertę,
Nykštukai, galveles užvertę,

Dabar atgiję ir laimingi,
Šypsojosi man paslaptingai.
Ir tos vaivorykštės mažutės
Žiūrėjo, akeles išpūtę.

Tai,pasirodo, buvo fėjos,
Ir rūbai saulėje spindėjo.
Jos žarstė deimantus snieginius
Iš stebuklingų ledo skrynių.

O eglė pilimi pavirto,
Takekis — nuostabiausiu tiltu...
Ir sunkios durys atsivėrė,
Kai varna virš jų suplazdėjo.

Tik šįkart aš ją supratau:
— Tikriausiai metas grįžti tau...
Paklusniai pasukau prie durų,
O gal jinai mane užbūrė?

Nes, vėl pro egles prasibrovus,
Mažam takely tyliai stoviu.
Tik saulė jau už medžių slepias,
Varna teisi — man grįžti metas.