„ Nėra gyvūno liūdnesnio už žmogų“ — prieš du tūkstantmečius  užrašė  Seneka. Kai Tu paklausei apie liūdesį, intuityviai atėjusi mintis buvo: nupiešti liūdesį, reiškia nupiešti tiesą, kiek ji pasiekiama mirtingajam. Kiek į tiesą pretenduoja ši mintis? Ar individo liūdesyje „matoma“, „suvokiama“ tikrovė yra arčiausiai tiesos? Ar liūdesys yra viena iš pagrindinių individo būsenų ir  individo žymuo? O gal tai Būties, pasaulio kaip čia ir dabar būsenos? Įspėju, kalbėsiu ne apie asmens liūdesį apčiuopiamos medžiaginės naudos kasdienybėje, bet apie Būties, jusliškai  suvokiamo  pasaulio, kuris atsiveria pradžioje substanciniam individui, liūdesį. Apie neatšaukiamą substancinį ESU, o ne TAPAU. Pradžioje, kurioje „kisdamas rymo“ pažadinamas iš jo savasties besiveržiančiu į įšorę Niekiu — žodžiu ir paversdamas jį pertekliniu naikintoju, kuris kito bekalbio individo absoliučią kokybę sutelkia į ženklą, priklausomą nuo kalbančio norų ir veiksmų.

Mane beveik įtikinai savo pastabomis, jog mano tekstai melancholiški. Net nebandysiu gintis. Ne veltui paminėjau savo vaikystę, daugelyje atveju ji apsprendė mano tolimesnį buvimą, nes, kaip minėjau, vaikystės potyriai yra betarpiški, jie neįtakojami išmoktų tiesų, viso to milžiniško antstato, kurį vadiname humanizmu. Kaip ir visos vaikystės, mano irgi buvo graži: daug saulės, daug laisvės, na kas kad aplinka buvo žiauri, baisi ir alkana, taip, ji darė tam tikrą įtaką, bet  tai tik fonas. Svarbiausi buvo susitikimai su medžiu, su upe, su debesija, su bruku, su gatvės tiesomis, pastarosios daug ko išmokė. Medis, debesėlis, upė, pienės žiedelis, žilvitis, klevas — bekalbiai, kupini gilaus liūdesio, sakyčiau, įsisupę liūdesyje, tarsi kažkas juos privertė bekalbiais rymoti čia, negailestingai nepermaldaujamai veikiami aistringo veržimosi į nežinią. Teisus Pranas sakydamas: \"liūdėti nėra blogai\", prie jo išminties pridursiu, mąstyti ilgesingam liūdesyje nėra blogai — šioje būsenoje atsiveriame betarpiškai ne tik supančiai bekalbei tikrovei, svarbiausia — sau pačiam, savo esačiai.  Melancholija (gr, juoda tulžis, keturių skysčių veiksmas) senovės Egipto, senųjų graikų ir šiuolaikinių psichologų, psichoanalitikų, Ekrano ideologų, malonumo ir vartojimo civilizacijos kūrėjų  aiškinimai sietini su individo  psichine liga depresija, nostalgija —  būsena, pasireiškiančia bendra liūdna savijauta, nespecifine depresija, entuziazmo, energijos trūkumu, apatija, ir, tik kartais, šitaip gali būti vadinami dažnai susimąstantys  žmonės, kuriems svarbūs vidiniai išgyvenimai. Vadinasi, šių žmonių  būsena nėra toji veiklaus, trykštančio energija, entuziazmu, minios žmogaus būsena, vadinasi, ji yra išskirtinė, ir šios būsenos žmonės nėra gyvybiškai reikalingi bendruomenei, greičiausiai jie lyg ir stabdys savivalei, naikinančiai  be atodairos tikrovę už žmogaus ir patį žmogų. Gilaus susimąstymo akimirka aiškintojams prilygsta blogiui, ligai.

Matyti, jau tada, basakojei bruko vaikystei, gatvinio šėlsmo kasdienybėje, vėrėsi akimirkos: koks liūdnas plaukia debesėlis danguje, kaip liūdnai pražydo pienė, kietis, varnalėša, koks liūdnas žilvitis, sumerkęs nusvirusias sruogas į Vilkmergėlės vandenį...Kokie liūdni antkapiai, rymantys Vaižganto gatvės gale, kokia liūdna žemuogė Dukstynos šile. Kokie liūdni tėtis ir mama taip ir neparodę kelelio į gimtinę, į tėviškę, kurios neteko būdami keturiasdešimtmečiai, tapdami  benamiais, bet išsaugodami ne tik sau ir savo kūdikiui, bet ir dviejų kitataučių vaikų gyvybes. Praradusiems savo namus,  svetimas tapo senamiesčio brukas, nors ir pats brukas buvo liūdnas: juk jis — iš laukų surinkti ir suvežti akmenys, sugulę į miesto grindinį... Gal šios pirmapradės patirtys — liepsnovaizdžiai ir buvo mano tekstų ištakos, tie betarpiški vaikystės potyriai, aišku gyvenimo kely jie mainėsi ir keitėsi, bet išliko pamatinis liūdesys, ilgesys kažko amžino, nesuprasto, nepažinto. Pacituosiu iš \"Bernardinų\" internetinio dienraščio dvasininko Henri J. M. Nouwen, \"Vidinis meilės balsas\" ištarmę:

Kūnas duotas tam, kad teigtų jūsų asmenybę. Kai tik imsite gyventi savo kūne kaip išraiška to, kas esate, jūsų smalsumas dings ir jūs stosite prieš kitus išsivadavęs iš poreikio žinoti ir turėti.

Laikinas, ribotas ir mirtingas tegali džiaugtis tuo, kas dovanota, nesisavindamas, o išsaugodamas ir tausodamas šią Nežinios dovaną. Gatvės vaikiščiai  piliakalnyje turėjo išsirinkę „savo“ klevus, aukštus ir galingus. Išsirinkusieji  paliko amžiams vaikystės žemę, likau vienas su klevais, bet negailestingos rankos išpjovė tokius, rodėsi, galingus, tokius aukštus ir žaliuojančius klevus. Palikau vienas, sklidinas atminties, beje, irgi laikinos.


Profesorius A. Šliogeris tvirtina, kad poezija, kaip viena iš žmogiškosios raiškos būdų, yra arčiausiai tikrovės, kuri nepriklausoma nuo žmogaus sąmonės. Slaptingoji poetinio žodžio trauka, tiesa, niekada neužėmusi  kasdienybės praktinėje erdvėje kiek nors didesnio populiarumo, asmenį išplėšia iš jos kibių gniaužtų, atsiverdama savo paslaptinga trauka, savo nekasdieniu žavesiu, bet  priklausoma nuo skaitančiojo  individo būsenos. Kokia ši individo būsena? Akivaizdu, kad ji nevienalytė, ji spalvinga, ji tokia pat marga kaip ir poezija. Poetinis žodis yra kažkuo kokybiškai išskirtinesnis už kasdienį. Tarčiau, paprastesnis ir grynas.

Poetinė kalba akivaizdi ir akiai ir klausai, ji nekasdieniška, ji neturinti nei laiko, nei erdvės matų, ji — belaikė akimirka, išplėšta iš pragmatinės erdvės kibių gniaužtų, bylojantį apie pamatinius žmogaus jausenas ir būsenas, apie substancinio individo esmingą būseną — ESU ir joje susitelkusį ir išgrynintą AŠ  — įpareigojanti  ir atsakinga, suvereni, susaistyta su savo paties nustatytomis elgesio taisyklėmis ir asmens paklusnumu iš individų atsirandančiam įstatymui.  Esu ir AŠ — ne pažinta būtinybė, ne duotis, o užduotis, iškylanti mirtingajam, laikinam ir ribotam galimybė įvykdyti užduotį.

Visada bus maža. Žaidėjai ateina ir išeina, kaip populiariame pasaulyje žaidime „Monopolis“: išlošti pastatai, bankai, viešbučiai, gamyklos, žemės ir t. t., pasibaigus žaidimui, sudedami į dėžutę. Prarasime  viską ko siekėme ir norėjome. Pergalės džiaugsmas dings, išnyks. Kas tada svarbu?

Europietiškoje tradicijoje, iškylančiai iš individų būsenų — laisvė — brangiausia dovana Niekio sūnui, ribotam ir mirtingajam, išsiskleidžiančiam  tik vakarietiškajame  mąstyme, į begalybę palinkusiam asmeniui nepasiekiama pilnatvė. Pilnatvėje kisdami rymo baigtinės būtybės, bekalbiai daiktai —  individualios tobulybes. Nemirtingo Homero kūrinio Odisėjas —  substancinio individo literatūrinė interpretacija — ESU-AŠ  kelias Būties  ir Nebūties  žemynais, okeanais ir salynais, bet mirtingojo klajonių pradžios ir pabaigos vieta yra, kaip ESU-AŠ juslinis pažįstamų pavidalų peizažas — vienintelė sala Itakė. Štai čia ir įmanoma įvykdyti dovanotą užduotį. Odisėjo kelio tikslas nėra mirtis, jis atviras jai, nors jo galinėje kelio stotelėje be abejonių ji neišvengiama. Tragiška nuskirta mirtingojo lemtis, didingas, titaniškas jo mostas: nesislapstant, žvelgiant lemčiai į akis čia ir dabar įvykdyti skirtą užduotį. Laisvė — ne sustabarėjusi, statiška asmens būsena, o nuolat, kiekvieną mirksnį steigiantis ir išsaugantis ESU-AŠ veiksmas ne pašaliniams, o pačiam sau. Išsaugantis ESU-AŠ ne kaip įsakmią  viršenybę prieš Kitą, o atsakingai globoja ir išsaugo Jį — Kitą. Laisvė — dvilypės prigimties: savęs apsiribojimas ir savo ribotumo suvokimas, individo būsena, neturinti kitų vidinių saviraiškos proveržių kalboje, kaip tik vienintelį žodį — savo „Laisvę“. Kalbinis šios būsenos įvardijimas, kurimas apibrėžimų ir dogmų yra vis labiau tolimas nuo jos, artėjimas į galią „užimti“ ir įtakoti Kito pasirinkimą.

Ėmė lyt, ir naktis sušlapo,
Ir pakvipo erdvėm ir žuvim,
Ir spindėjimą žalio lapo
Tu pasiėmei su savim.

Ir tau liko tasai žalumas,
Kaip saulėlydis rausvas šuva,
Lėtas laikas ir pilkas dūmas
Ir pilna debesų kalva.

Jei paklydęs kada gulėsi
Dykumoj, po saule žiauria,
Tu galėsi grįžt į pavėsį
Medžio, mirgančio ežere.

Pamatysi temstantį krantą,-
Kur mėnulį velka žvejai,—
Ir šešėlį šuns, kurs supranta,
Kur per šitiek metų ėjai.

Savo pažadą ištesėjęs,
Tu girdėsi: krenta lašai —
Ir stovėsi kaip Odisėjas,
Nežinodamas ar grįžai.
Henrikas Radauskas „Sugrįžimas“


Kaip galima pasislėpti nuo to, kas niekada neišnyksta. Herakleitas
Per didelis džiaugsmas pagimdo liūdesį. NT Laiškas romiečiams

Ar galėtume paneigti, kad daugiau liūdesio nereiškia  ir daugiau žmogaus. Liūdesys esmingas ir natūralus žmogaus būsenų palydovas. Ką reiškia vien biblijinis  žmogaus išvarymas iš Rojaus, jo „nesugrįžtamas išėjimas“ iš bekalbių daiktų individualios pilnatvės, jame atsivėręs nenumalšinamas stokos beribis geismas, pamatinis liūdesys ir ilgesys pilnatvės, atsivėrusi tuštumos ir beprasmybės baimė, neištrinamas klaustukas ESU. Žmogus bando pabėgti, bando „grįžti“ į prarastą amžiams pilnatvę. Žmogus išrado aibę būdų „pabėgti“ nuo sunkiai pakeliamos stovėsenos laisvėje.  Vienas iš jų — aš visas pasaulis, jis — MANO, jis MAN skirtas ir sutvertas — bergždžiai karti kaligulų savivalės svajonė. Prarasta individo pilnatvė, atveria  jame Tikrovės stoką ir jos geismą, verčia jį plėstis į išorę,  „užimti“ vis didesnes tylinčių daiktų vietoves jas sužmoginant, nepripažįstant Kito teisės į šį veiksmą. Juk didžiausias mirtingojo džiaugsmas būti visiškai patvirtintam ir pripažintam Kito. Nepripažįstant Kito teisės, mirtingasis įgauną galybę neigti Kitą, neigti kas tik pasitaiko jo kelyje virtualiai ir realiai, nesutinkant jokio pasipriešinimo, arba jo pasipriešinimą įveikti, nepatiriant  kančios arba patiriant tik minimalią. Vartotojų ir malonumų civilizacijos šūkis: „Viską galima pagaminti ir, aišku, pagaminsime.“ Aklojo humanizmo imperializmas: pagamindamas  žmogų, jį sunaikina. Galbūt Gajaus, praminto Kaligula, slapta svajonė ir buvo susinaikinti. Juk sunaikinus Kitą, nebeliks kam  patvirtinti  ir pripažinti jo asmens, toks žingsnis, sunaikinus Kitą, sunaikina ir save, sunaikina ir geliantį klaustuką ESU-AŠ — stokos geismą, kančią, baimę ir atsivėrusią savyje tuštumą, grįžimas į neįformintą pilnatvę. ESU-AŠ perkeičiamas  visagalį MANO. Tyliai savęs paklausiu: kiek manyje Kaligulos? Turiu prisipažinti sau, jog jis gyvas manyje, sunkiai įveikiamas, reikia sutelkti daug pastangų, norint jį įveikti. Ar visada pasiseka? Turbūt, ne...

Kviečiu grįžti į Platono „Puotą“ ( „Siumpoziumas“), kuriame arkadė Diotima iš Miletos pranašauja Eroto — meilės daimono gimimą. Kas gali paneigti, kad „meilės daimonas“ yra laisvės žmogaus  Odisėjo dvasia? Kaip Turto ir Reikmės sūnus: tėvas —  Metiso (išmonės) sūnus Parosas (perteklius, turtas, prabanga, mama — Penija (stoka, skurdybė, reikmė). Tėvas Parosas puotauja pas Apoloną  Afroditės gimimo šventėje, pavargusį ir sode užmigusį prigauna Penija.  Auksiniame narvelyje gyvenantis Parosas labai panašus į kitą, jau rytietiškoje tradicijoje gimusį princą Siddharthą. Paroso santykyje su Penija užgimė laisvės dvasia, o princas betarpiškoje akistatoje su pasaulio skurdu ir stoka (ligonis, senis ir lavonas) nusivilia pasauliu, išvydęs gyvenimo tuštybę. Pamatęs vienuolį, jis suprato ką turi daryti, kad nusikratytų matytų regėjimo košmarų. Pridursiu, princas susiduria su mirtingojo egzistencijos kančia ir purvu. Kūniški malonumai, savo norų tenkinimas, užsimiršimas, savivalė, nuobodulys ir neapykanta pasauliui, persisotinimas, savo kaltės perkėlimas pasauliui, auksinio narvelio tuštybė ir bergždybė paskatino princą  į „kilniąsias tiesas“, tapusias budizmo pagrindu. Princas pamiršo dar vieną karčią mirtingojo tiesą: ne tik geismas, bet ir baimė: ligos, senatvės, negalios, mirties — mirtingojo egzistencijos tikrovė. Princas ryžtingai atmeta Rytų išmintyje vyravusius kraštutinį asketizmą ir kraštutinį hedonizmą. Princas suvokia, kad ESU-AŠ sunaikinimas yra išsivadavimas iš mirtingojo kančios, geismo ir baimės. Devynių pakopų kelias  baigiasi  „pagavos ir jutimo nuotrūkiu“ — Nirvana (mahatma sako, kad nirvana reikalauja susinaikinimo) — kuo ji skiriasi nuo į Kaligulos kūną  įsmeigto durklo, nuodų taurės, kulkos į kaktą ar virvės ant kaklo.  Kas gali garantuoti, kad iš nirvanos galimas sugrįžimas?  Ne , sako Siddhartha, esama dar kitokios nirvanos, tirštos, malonios, saldžios kaip vynas, jaukios kaip motinos įsčios, švelnios lyg miegas be sapnų, teigiamos, kai panyri ne į Niekį, o į...KĄ? Kad vynas saldus, kad saldus miegas be sapnų (laikinas ESU-AŠ nuslopinimas)  princas tikrai žinojo, o va apie motinos įsčias tikrai ne. Juk visai nesvarbu į ką panyri, daug svarbiau be abejonės, ko atsisakai, nusikratai savo individualumo, išsižadi (sunaikini — budizmo terminas) savo vardo ir formos, vadinasi atsisakai kalbos ir pasaulio, pabėgdamas nuo geismo, baimės ir kančios, nuo mirtingojo lemties čia ir dabar po saule. Budizmas tvirtina, kad visada gali sugrįžti į normalią būseną, panašiai kaip išsipagiriojęs girtuoklis vėl tampa blaivas, lyg narkomanas, nustojus veikti narkotikams  ar  nubudęs žmogus iš miego palaimos —.tai priklausomybės kelias. Mirtingasis bet kokia kaina stengiasi išvengti realios mirties, tačiau įvairiausiais būdais trokšta virtualios, pseudo mirties, užsimiršimo, pabėgti nuo neištrinamos ESU-AŠ būsenos — substancinio individualumo, nuo tuštumos ir beprasmybės baimės. Ir liūdesio. Mirtimi substancinis individas susinaikina pats save, laisvė — juo būti. Laisvė — brangiausia Niekio Sūnui.

Krikščionybė, šiuo požiūriu neišrado nieko naujo, čia ir dabar mirtingojo kelias — pasiruošimas amžinybei per mirtį. Mirtis išvaduoja iš kančios, geismo ir baimės, nueitas atgailos kelias garantuoja amžiną gyvenimą. Be žmogaus lemties, be jo beribio stokojančio geismo, be jo titaniškų pastangų kurti dangus, Vyt. Mačernio soneto eilutėmis „O melsvuma dangaus švelni,/Liūdna kaip Dieviškasis Niekas“, būtų tuščias ir abejingas jo lūkesčiams. Žemė nusiaubta jo savivalės, šventumas iš Žemės perkeliamas į dangų. Dangaus valia Žemės motinos Sūnus pasiųstas per mirtį atpirkti nuodėmingą žmogaus prigimtį kurti. Per mirtį individas gali „nusikratyti“ savo lemties, savo individualumo, savo vienišystės.

Kiek teisus J. Marcinkevičius praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje (1974 m.) užrašęs, palieku kiekvienam spręsti. Ar laisvė asmeniui tėra jo uždarymas tėvynėje? Bet koks „uždarymas“  yra savo individualumo praradimas: giesmė, įstrigusi gerklėje, ar vakaro slinktis į naktį prilyginami mirčiai. Poetas teisus: individui stovėjimas laisvėje — tragiška atsakomybė, daug pastangų reikalaujanti būsena. Mirties nėra, yra negyvas individas, kuriam nei laisvė, nei Tėvynė nepasiekiama, deja, ir nebereikalinga.

Aš jau nepakeliu minčių apie tave
Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,
Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas,
O tu sakai: „Stovėk kaip stovi laisvė”.

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.

Ačiū, bet aš nenoriu Tėvynės, kuri „uždaro savyje\" ir nutildo „kaip mirtis\". Laisvę (o ir Tėvynę) suprantu KITAIP“. N. Vasiliauskaitė „Neuždaryk manęs,Tėvyne.“

Aš Tau jau pastokojau apie savo patirtį klinikinės mirties metu, apie būseną „baltoje šviesoje“, šioje būsenoje nebuvo mano AŠ, tik vos vos suvokiamas ESU, kaip paslaptinga ir palaiminga „baltoji šviesa“, po siaubingo ledinio šalčio ir tylos. Apie ją kalba Tibeto ir Egipto mirusiųjų knygos, apie ją kalba grįžusieji iš klinikinės mirties gyvieji. Po ilgų apmąstymo metų tvirtinu, jog „baltoji šviesa“ man sužibo grįžtant į gyvųjų krantą. Sutinku, ši „šviesa“ užvaldanti, užburianti, ją galima sulyginti su princo Siddhartha „kitokia Nirvana“, bet jai įsižiebti reikalinga viena vienintelė sąlyga — grįžimas... Ilgai dar jos ilgėjausi, noras grįžti buvo stiprus, ypatingai jis stiprėjo susidūrus su fiziniais ir psichiniais sunkumais. Išmintinga buvo mano gydytoja: nereikia tau jokios psichologinės pagalbos nei vaistais, nei pokalbiais, būk stiprus ir ištversi. Ištvėriau. Nebenoriu grįžti, tapti „balta šviesa“, tiksliai pasakius — nieku. Patikėk, liūdnesniu tikrai netapau. Galbūt laimingesniu, nes džiaugsmą ir laimę suvokiu kitaip, negu ik to nelemto spalio vakaro...

Sunkiai suvokiama, jog gerovės šalyse, vartotųjų ir malonumų pasaulyje tiek daug liūdesiu — depresija sergančių žmonių. JAV skelbiama epidemija (kas penktas serga ja), gerovės šalys išgyvena gedulą, kuriami vaistai, bandoma pagaminti vakciną. Buitinis komfortas, socialinės garantijos, linksmybių industrija, niekada nesustojanti malonumo įvaizdžių gamyba. Tenka spėlioti, ką tokio svarbaus prarado gerovės žmogus? Fiziškai vis lengvėjantis gyvenimas, psichiškai vis sunkiau pakeliamas. Užuot ištvėrus liūdesį, kaip pamatinę mirtingojo būseną, ją įveikti bandoma antidepresantais, tam tikrais cheminiais junginiais, smegenų veiklos stimuliatoriais, ar net bakterijomis, vakcina. Neurofiziologija tvirtina, kad liūdesį ir depresiją sąlygoja nepakankamas mediatoriaus sirotinino kiekis smegenyse, kurio sintezę neurono mitochondrijose bando suaktyvinti minėti cheminiai preparatai. Sparčiai besivystantis genetikos mokslas, žmogaus genomo tyrimai bando tvirtinti, jog liūdesys ir depresija yra paveldimi. Visiem gydymo metodams būdingas bruožas — streso sukėlimas individo būsenoje.  Kuo tik nebuvo gydoma depresija žmogaus istorijoje: sunkiu fiziniu darbu, fiziniais pratimais, nemiga, šlapimu, alkiu, vandens procedūromis. Negaliu ir nenoriu teigti, kad minėti gydymo būdai nėra efektyvus, taip tvirtinti neturiu teisės. Negaliu paneigti, kad yra surasti genai, kurie įtakoja depresiją ir liūdesį, nors, kiek teko įsigilinti, šie surasti genai atsakingi už individo reakciją į aplinkos poveikį. „Prozako karta“ — farmacinės industrijos verslo planas, vaistų vartojimas didina suvartojamų vaistų kiekį. Neurono kūną supa astrocidinės (žvaigždinės) ląstelės, savotiškas kraujo filtras nuo netinkamų  cheminių junginių patekimo į nervines ląsteles. Neuronų aksonus ir jų pluoštus gaubia mielininis dangalas, savotiška izoliacinė medžiaga, sauganti nuo išorės poveikio. Uždavinys antidepresantams ne iš lengvųjų: kaip pro tokias apsaugos priemones paveikti neurono mitochondrijose sirotinino sintezę? Aišku, mano klausimas yra mėgėjiškas (diletanto, nors pagal šio žodžio reikšme, nedirbu jokio mokslinio darbo), nepretenduojantis į mokslinę tiesą, tik samprotaujantis ir mąstantis. Ką gi tokio gerovės žmogus prarado? Mokslinis, fiziologinis ir cheminis požiūris į liūdesio prigimtį „peržengė, pamiršo“ svarbiausią  priežastį — išorinės aplinkos poveikį žmogaus būsenai. Jeigu yra genai, „atsakingi“ už liūdesį, jie suformuoja individo atsaką į išorės poveikį, bet neapsprendžia paties asmens, pabrėžiu asmens, kaip protaujančio individo būsenos. Mano supratimu, kaip tik protas, lengvai pasiduodantys įtakai ir poveikiui, atsakingas už asmens, nuolat jį veikiančių gerovės, socialinių teisių, malonumų įvaizdžių  industrijos gaminių,  padėtį ir būsenas visuomenėje.  Pop industrijos: literatūros, muzikos, dailės, scenos, ekrano, spaudos, podiumo  gaminiai provokuojantys (pastangos dirbtinai sukelti kokius nors jausmus), intriguojantys (klastingas veiksmas, piktas kėslas, pinklės) paklusniam vartotojui „uždengia“ bet kokį realybės pojūtį, „išveda“ į tarsi būties beribius horizontus., Nuo vaisiaus užuomazgos, brendimo įsčiose, gimimo, kūdikystės, jaunystės ir brandos asmenį ugdo išorės aplinkos poveikis, kaip atsakas į jį subręsta asmuo.  Gyvūnų smegenys vystosi įsčiose, o žmogaus gimus, veikiant įvairioms išorės sąlygoms. Iki aštuoniolikos mėnesių kūdikis dar neturi savo atminties, bet tai nereiškia, kad iš vis nėra atminties, jam jau „padovanota“ numanoma, neišreikšta (implicitinė) atmintis (vadinamoji pasąmonė), kaip rūšies patirtis, į kurią, tikėtina, „įsirašo“ ir naujausių būsenų aidai. Kyla paprastas klausimas: ar mums, šiuolaikinės civilizacijos žmonės nėra įtaigoti mąstymo būdai?

Robertas M. Pirsigas  kultinėje knygoje „Dzenas ir motociklo priežiūros menas“ teigia, kad šiuolaikiniai mąstymo būdai mus veda vis tolyn ir tolyn nuo geresnio pasaulio, žmonės pradeda „matyti“ tikrovę kaip emociškai skurdžią, estetiškai neprasmingą, dvasiškai tuščią. Ar ne pagaminta realybė ir yra atoveiksmis, tolimas nuo geresnio pasaulio, mirtingojo atramos nežmogiškosios Tikrovės naikinimas.
Ar pagamintoje tikrovėje pasilikęs vienas savivalės įkūnijimas Kaligula bus žmogiškai laimingas? Be liūdesio, kančios, geismo ir baimės, mirtingojo, kaip Būties substancinio individo ESU-AŠ pradžios ir pabaigos palydovų? Nitzsches antžmogis „Valia kaip galia“, turguje bepročio lūpomis rėkiantis „nužudėm dievą“ , baigia savo karjerą naujame Babelio bokšte iš stiklo ir betono, pripildytame rytietiškų Siddharthos smilkalų.

Pasiskolinu ir perkeičiu  Vinco Mykolaičio Putino eilutes: kas  mano liūdesį priglaus, jei nėra žemėje žmogaus?— ieškodamas atsakymo į šį poeto klausimą, sutrinku ir netikėtai atrandu. Pro langą žvelgia mano vienatvės ir liūdesio draugė kaimyno kriaušė, pakeitusi A. Miškinio, kartu ir mano piliakalnio klevą: „Stovi klevas LIŪDNUMO KAIP AŠ“.  Ji tikrai neatstums mano liūdesio, nors ir bekalbė, tyloje „kisdama rymo“. Tereikia mano pastangų, nors akimirkai sugrįžti į pradžią, užgniaužti  antžmogio kėslus ir atsisakyti rytietiškų smilkalų, tapti Odisėju, žengiančiu mirtingojo keliu, laisvam akimirkoje nuo kalipsių ir kirkių, sirenų gundymo, lotofagų vaisių: ESU-AŠ mirtingas, štai čia ir dabar melancholijos saloje, esu kartu su man iki skausmo pažįstamais ir savais bekalbiais daiktais. Pasakysi, iliuzija visa tai, galbūt ir būsi teisi, kaip teisus ir aš sau, juk šios tiesos kitam visai nereikia, žvelgiančiam iš naujojo Babelio bokšto, būsimam prozako vergui. O gal bus lemta atsiverti bekalbei Tikrovei, turbūt svarbiausia pačiam sau taip, kaip pavyko poetui:

Ant melsvo fono — žvaigždės blyškios.
Naktis kaip ašara šviesi.
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.

Pavasario gėlė tyli
Žolėj geltoną veidą slepia,
Pasaulis liejasi ir kvepia
Liūdnam mėnulio spinduly.

Danguj apalpę žvaigždės guli.
Naktis betikslė ir šviesi.
O, senas, virpantis mėnuli,
O, begalinis liūdesy!
Henrikas Radauskas „ Begalinis liūdesys“