Žodžiai

Žodžiai šie tarsi smėlis
byra į delnus tavus.
Aš labai bijau, kad
vėjas pakilęs juos lengvai
išpūs. Ir nulėks į tylą.
Lįs žmonėms į akis, nosį, burną,
nesupras jų niekas! Tik tu viena
matai pirmapradę visumą.
Lyg smėlio pilis,
vaikystėje statytas ant
jūros kranto. Ir būdavo smagu,
kai atsiritusi sūri banga jas
lengvai nuplaudavo.
Tačiau dabar, jau suaugus,
mums tapo svarbios pilys šios.
Žodžių pavidalais saugom
tarsi kūdikius savus.
Ir mums labai baisu,
ar jos negrius, nežus kaip
tos kadaise šturmuotos
pagonių tvirtovės,
nesulaukusios dangaus
paguodos ir malonės?
Feniksas Skrajūnas