Menu dienas – artojas dirvą raikė,
O pakeles išbalino šalna...
Man tėvas tarė: „Tavo laikas, vaike, –
Aš pailsėsiu – jau gana...“.

Ir taip keistai jis tąsyk atsiduso –
Lyg akmenį numetęs nuo pečių:
„Išberki sėklų saują žemei mūsų –
Ji atsilygins tuo pačiu.“.

Bet neparodė kur vagas suarti,
Kur žiemkentys subręs gelsvu javu –
Dar sykį pakartojęs mano vardą
Užmigo amžiams po klevu.

Daug metų jau praėjo nuo to laiko –
Dirvonais virto žemė nearta.
Sūnus suspaudęs sėklas saujoj laiko –
Galbūt pasės kita karta?..

Tad sėk, sūnau, kaip mano tėvas liepė.
Ir nesvarbu, kad nėr manęs šalia,
Nes nežinau aš ir nežino niekas
Kur juodžemis paslėptas po žole.