Buvo buvo, kaip nebuvo (2)
Nežinau iš kur atsirado, toks paprotys, kad kaime kiekvienai sodybai pridėjo prie gyventojų pavardės priesagą – ynė (Karosynė, Klasauskynė) arba prilipydavo sodybos šeimininko ar šeimininkės vardus (Antanienė, Kazienė) i visada žinojai apie ką šnekama, pas ką nueit i ką parnešt.
Žmonės ankščiau daug draugiškiau gyveno, tai ne daba, kad kaimynas kaimyno nepažysta a nenori pažinot. A te tik pas mus te teip buvo, a gal todė, kad beveik visi kaime giminės, tai a reikia ko, a bėda, visada vieni kitiems mačydavo.
A tau te koks balius, veselija, a pagrabas, a da kokia bėda, krūvon tuoj sulekia i padeda vieni kitiems. Būdavo, jeigu pagrabas pas ką, tai tik visi, kas ką turi susineša i sako:
- Imk, kaimynėli, ką galiu, nuo širdies duodu. Pagrabas ne veselija iš anksto nepasiruoši, niekas nelaukia lašinių prisidėję...
Ateidami, atsinešdavo, kas ką tuo metu turėdavo, kas kiaulikę jau pjovęs - mėsos, dešrikių pasiima, kas duonikę a bulkikę tik ką kepė, pasiima su savimi. Diedukas visada grabnyčinių žvakių pridirbdavo, bites gi laikydavo, tai būtinai jų eidamas pasiimdavo.
Jeigu namuose kiaulę pjaudavo, tai mamikė, mėsą tvarkydama, paruošdavo kaimynams skerstuvių i sudėjus atskirai, pasiųsdavo mus vaikus, per kaimą. Teip namuose visada šviežios mėsos netrūko. Šviežios mėsos ilgai neišlaikysi, šaldytuvų, šaldymo kamerų nebuvo, kad nesugestų i kaulus pasūdę tuoj išrūkydavo, a ta jau ne tokia skani, kaip šviežia.
Žiūrėk jau i ateina kaimynų vaikas su tašike, vadinasi rytoj barščiai bus su šviežia mėsa. Nors i nedaug i nesočiai, bet koks gardumas, gali net nagus nusilaižyti, kai ilgai laukęs vė šviežienos pusryčiams gauni. Parduotuvėse mėsos tai nebuvo, nenusipirksi kada nori nuėjęs.
Kasdieninio valgio namuose niekad netrūko, mamikė vis ką nors sumislydavo, bet tas pats ir tas pats pabosdavo, tai žiūrėk kada sekmadienio ryte i sako:
- Ką čia pietums padarius...
-Žinai ką, nueik pas Onikę i parnešk margų blynų skauradą, na tą kur širdikes kepti galima, o jeigu te nerasi užsuk pas Kazienę, ma rods ji paskutinė iš mūsų ėmė, o jeigu i te nė, tai pas Martyniuką pažiūrėk, žodžiu sėsk ant dviračio i lėk, su dviračiu vis greičiau.
Posakis su dviračiu vis greičiau atsirado iš to, kad kartą vyrams kortuojant ,,degalų“ pritrūkus, pasiuntė vieną į Seredžių parduotuvėn. Tėvas jam sako:
-Petrai (Petras, kompozitoriau Stasio Šimkaus sūnėnas), mano dviratį paimk, su dviračiu greičiau, vis tik septyni kilometrai.
Tas už dviračio i išvažiavo. Po gerų poros valandų, vyrams i kortos pabodo, grįžta sukaitęs, bet visko pripirkęs i sako:
-Nu su dviračiu vis tiek greičiau, nors i važiuot nemoku, ale rankų tašikės rankenos nenuspaudė, kas čia tokio, pėsčiomis dviratį nusivariau i parsivariau. A, didelis čia daigtas, pėsčias į Berlyną nuėjau i parėjau, o čia kokie septyni kilometrai. Pasakyta, padaryta i kvit i pakeitimo nebus...
Aš, nieko nelaukdamas, tik sietką ant dviračio vairo užvynioju i lekiu per visus, kol da mamikė neapsigalvojo margų blynų iškept.
Kieno tai daiktas, tai kaime niekas i nežinojo, bet keptuvė buvo nepaprasta, sunki špižinė, su vokišku užrašu ant viršaus, kurią dėdavo ant ugnies nuėmus rinkes i pakaitinus vieną pusę paspaudavo vieną kraštą pagaliu i ji apsiversdavo, pakaitindavo antrą pusę i vė atversdavo.
Mamikė, atidarydavo skaurados viršų ir patrynus lašinių gabalu, pripildavo, mediniu šaukštu, blyninės tešlos i uždengdavo. Pakaitindavo vieną pusę, antrą pusę, atidariusi patikrindavo, a da neiškepė, a da negalima valgyti, vėl uždariusi apversdavo. Atsidariusi kuchnikės dureles da malkikių įmesdavo i gatava, jau iškepę margi bylai. Išimdavo aštuonias širdeles, suplėšydavo po vieną i duodavo kiekvienam paragauti.
Na ir skanumas, galima liežuvį praryt, nes jau i kepant seilės bėgdavo nuo kvapo, kuris pasklisdavo ne tik po vidų, bet i visas kiemas da ilgai kvepėdavo. Pirmas širdeles prarydavom, kaip kiaulė muilą, nė ką i žiūrėt i vė prie mamikės šono glaudžiamės, gal da gausim, bet ta nepiktai subara:
- Gana čia glaustytis, kaip katinam apie padurkus, tuoj prikepsiu daugiau, tai visi prie stalo sėsim i su smetona valgysim.
Bet mes neatstojam vis kaulijam, kad da duotų po blyną, aišku, jeigu tėvo gryčioj tuo momentu nė. Tas staigiai tvarką įvesdavo, tik diržo sagtį parodo i visi vaikai užpečkį i ramu, ramu kambarį. Išlendam tik tada, kai blynai ant stalo garuoja, kai jau valgyt kviečia...
Bet a te jau teip skanu, kaip ankščiau, valgai i tiek, kad reikia valgyti, o visas malonumas būdavo tie pirmieji blynai, tiesiai nuo ugnies...