Dirbi ir dirbi,
keturi ryžių dubenėliai –
ne geriau už kitus čia gyvenančius.
Mes visai kaip vaiduokliai.
Dirbi ir dirbi,
kad tik tavo energija
būtų paskirta tam idealizmo debesiui.
Tau pasako — eik, dirbk — ir tu dirbi.
Tau pasako — eik kitur — ir eini,
kad tik būtų soties šaltinis.
Duonoje leidžiamos iki 3 mm akutės –
kiek per didelės, kad pramistum,
kiek per didelės kasdienėje riekėje.
Dirbi ir dirbi, nes pasisotinęs esi per mažai savas,
todėl lauki, kol išvarvės visas prakaitas.
Žemė palaistyta — kas iš jos išaugs?
Per vėlu, tave nuginė kitos veiklos link.
...kur parodysi, ten ir eisiu,
kad tik būtų kasdienės šventovės,
kurioje išmintingas padėti kitam,
net neužsidirbsi sau —
taip ir baltasis utopijos pūkas nusileis.
Tu nori į jį pažiūrėti.
Dirbi ir dirbi, ar pūkas išaugs?
ar tave įleis į nederlingas žemes jo laukti?
Dirbi ir dirbi — tai kažkaip kelia baimę.