5 Jonas

Depresija. Ką reiškia sirgti depresija? Atsikeli iš lovos, pažiūri pro langą – pilka, grįžti į lovą? Ne. Atsikeli iš lovos, paliūdi prie lango, eini į darbą, paliūdi, grįžti namo, paliūdi prieš televizoriaus ekraną, eini miegoti? Ne. Jo depresija buvo kitokia. Stipresnė, silpnesnė. Ji buvo jo. Jonas nebesuvokė, kada prasideda, o kada baigiasi diena. Jis nebegalėjo prabusti ryte, per pietus... Miegodavo dienas, naktis... Gyvenimas ėjo. O jis tiesiog nebegalėjo atsikelti iš lovos.
Jonas. Jis nežinojo, kas laukia rytoj. Jis nežinojo, ar ateis rytas. Kiekviena diena, kiekviena antidepresantų tabletė... Mėtė jį. Žinoma, draugai sakė, kelkis tu, nejuokauk. Ko tu negyveni? Atsikeli, apsirengi ir eini gyvent. Ne taip paprasta brangieji. Depresijos stadija „lengva“ jau seniai peržengta. Dabar tik sunku. Kai buvo lengva, Jonas galėjo atsikelti, galėjo pažiūrėti pro langą, galėjo eiti į darbą, galėjo šiaip retkarčiais paliūdėti. Dabar jau nebėra „lengva“. Pažengė depresija. Pažengė toli. Jei prieš tai buvo „lengva“, dabar „nebepakeliama“, ir gyvenk tu šitaip sau... Kai dangus griūva.
Jonas atsikelia iš lovos tik atsigulti ant grindų. Jonas atsikelia nuo grindų tik atsigulti ant lovos. O skausminga judėti. Jis skaičiuoja savo judesius. Septyni. Septynis kartus reikia pajudėti tam, kad pakeistum gulėjimo vietą. Ne, Jonas netingus. Jonas nebegali. Jonas tuščias. Jo kančia darosi nebepakeliama.
Kiek dienų galima pragulėti ant žemės, nevalgant, negeriant... Nejudant. Septynias... O gal ir mažiau. Paskutinė diena, kai save prisiminė, atrodė, kaip septinta... O po to Jonas daugiau savęs nebejautė. O po to, Jono daugiau nebebuvo. Tiesiog grindys, tiesiog lova... Septynis kartus niekas nebepajudėjo.