Girdžiu, kaip vėjas taria mano vardą
paskendusį audrų išsekintam laike,
girdžiu, kaip rauda skausmas, kalamas prie kryžiaus,
ir krenta ašaros akmens per amžius gludinto Egipto sakmėse.
Lyg paskutinės vakarienės trupiniai išsibarstys balandžiai,
pažirę šukėmis aukštyn akimirkos išgąsdinto dangaus
lemties ženklai bylos, kad viskas taip, kaip turi būti,
ir nenumaldomai artės ryžtingi žingsniai apsisprendusios kančios.
Su paskutiniais pranašais akis užmerks sustojęs laikas,
kai atsidusęs oro vėl įkvėpt norės pavargęs žvilgsnis,
išplėšiu aš krauju alsuojančią dar gyvą savo širdį,
palietus paskutinįsyk žaizdas pati ją atiduosiu mirčiai.