3
Į smilkinius ūžtelėjęs kraujas užgožė paaiškinimą, kas gi ten atsitiks, kai paaukosim konservatoriams ribotą litų kiekį. Bet utopijų variantai gana aiškūs: atpigs elektra, šildymas, pakils pensijos, padidės minimalus darbo užmokestis ir vis tiek liks vienas mažiausių Europoje. Deja, mano pagiringa būsena nevirškino tokio grožio:
- Aš geriau tuos pinigus „Animezonai“ paaukosiu! Jų administratoriai mažiau žalos padarys. Prakeiktosios žiurkės be ūsų, milijardus išvogę feodalai, jūs man ateitį namie skolingi. Kur mano ir visos kartos ateitis gimtinėje?

  Vyrukas juodu kostiumu tik palingavo galvą ir pradėjo lipti laiptais aukštyn. Jeigu po ranka būtų pasitaikiusi senoviška špyžinė keptuvė, kokią mėgo mano močiutė, būčiau skėlęs jam į jau plinkantį pakaušį, bet Minerva nelaikė keptuvių prie skėčių ir pirštinių, o ir virtuvėj turbūt teturėjo kokį modernų žaisliuką kepti širdies formos blynams. Va taip ir praeina visas gyvenimas: kartais trūksta reikiamų žinių, kartais įrankių. Minerva keistai šypsojosi ir tylėjo, lyg žinotų kažką, ko nežinau aš. Nusikeikęs nusviedžiau mobilų ant sofos ir grįžau prie butelio: nors jis neturėjo man jokių priekaištų, prašymų ar adresų, kurių aš nežinojau. Vienintelis vilties spindulėlis liko namie: apgaubtas kartono šarvais po virtuviniu stalu ir laukiantis savo laiko nušvisti pirmaprade šviesa. Viltis yra geras dalykas - jai nereikia nieko išskyrus save pačią. Tik kvaili žmonės vis tiek sugeba ją pamesti. Minerva atsiduso ir švelniai padėjo savo plaštaką man ant peties:
- Simai, kad tu matytum savo aurą - lyg pilkas debesų frontas, perkertamas raudonų blyksnių. Tik pyktis ir melancholija.
- O tu, žinoma, ekstrasensė su antgamtinėm galiom...
- Nereikia ironizuoti. Jeigu žmonės išdrįstų pakelti akis virš iliuzijų ir šildymo mokesčių panikos, visi galėtų matyti auras ir daugelį kitų dalykų.
- Tai tu šiaulietė, einanti Budos keliu- toks reikalas tiesiog prašosi dainos!
- Slėpkis po savo karčiu humoru, bet nuo savęs nepasislėpsi. Visuose praeituose gyvenimuose buvai kariu, o dabar tapai archyvo žiurkėnu ir pats nesupranti, ar tai žingsnis į priekį ar atgal.
- Aš visada nujaučiau, kad dalyvavau Žalgirio mūšyje - visa ta strategija man pasirodė labai pažįstama!
- Paskutinis tavo mūšis vyko Japonijoje 1877 rugsėjo 24-tą - paskutinis kardo meno grožis prieš šaunamuosius ginklus.

  Durų skambutis sučirškė pačiu laiku- šitas keistas pokalbis mane vargino ir aš visiškai neturėjau noro klausytis apsirūkiusios merginos pasakų apie mano didvyrišką mirtį paskutiniame samurajų sukilimo mūšyje. Mintyse prakeikęs visus mistikus, atvėriau duris ir buvau perlietas niūriu Jovaro žvilgsniu. Pasistengiau į jį pažvelgti dar niūriau. Kurį laiką taip ir stovėjome vien žvilgsnio galia bandydami įvaryti viens kitam klinikinę depresiją. Nė vienas iš mūsų nenorėjo nusukti akių. Jovaras galų gale kažką suburbėjo ir lokalizavęs jau pustuštį butelį susmuko į mano vietą ant sofos šalia Minervos. Minerva vėl pradėjo savo:
- Štai ir kalvis Jovaras, užsimanęs tapti policininku. Tau, broleli, tik kalti ir kalti... Reikėjo kurti daiktus tai tavo stiprybė.

  Jovaras tik palinksėjo ir vėl užsivertė butelį bent jau taip „kaldamas“. Supratau, kad tiesiog noriu namo, o gal netgi atgal į nuomojamą butą Vokietijoje ar ir į stepę Mongolijoje. Svarbu, kuo toliau nuo šitos Šiaulių šamanės ir jos nesąmonių. Mano striukė mėtėsi ant grindų - tereikėjo ją užsivilkti ir dingti, rasti kelią į stotį ir... Grįžus namo tektų atidaryti paketą ir griebti paskutinę vilties karvę už ragų arba ausų. Bet ryžto matyt trūksta... Jovaras sušnypštė:
- Sėsk ir pakrutink smegenis. Situacija tokia: garsusis Saulius pakeliui į dangų arba keliauja reinkarnacijos ratu, kaip pasakytų šita aferistė.
  Minerva smogė sunertom rankom iš viršaus, Jovaras nugriuvo nuo sofos ir liko gulėti aiškiai netekęs sąmonės. Minervos akyse degė beprotiškas įniršis. Apėjusi sofą ji spyrė Jovarui į galvą. Jam dar pasisekė, kad ji vis dar avėjo šlepetes su varpeliais, bet senojo Topolio galva vis tiek kaukštelėjo į staliuko koją. Minerva nusikvatojo ir suriko:
- Nuostabus garsas, kai tuščiaviduris daiktas trenkiasi į medį- tiesiog tuštumos simfonija! Atmink vieną, samurajau,: gali manimi netikėti, bet aš ne aferistė! Žmones iš jų iliuzijų pasaulio bandau išlaisvinti už dyką! Jeigu minėti žmonės man už tai duoda atlygį, norėdami atsidėkoti, tai jų reikalas ir nėra ko čia manęs kaltinti!

  Minerva sušnypštusi lyg už uodegos patempta katė, apspjovė Jovaro švarką ir prapuolė virtuvėje užtrenkusi duris. Va tau ir budizmas, po šimts kalakutų. Minervos sukurtas tikėjimas matyt apjungė reinkarnaciją, iliuzinio pasaulio koncepciją bei karo menus klube penktadienio vakarą. Pakėliau numestą striukę ir dėl viso pikto išsitraukiau peilį, Minerva galėjo grįžti su senovine naganta pribaigti Jovaro ir tai manęs jau nebebūtų nustebinę. Justas įžengė į svetainę pačiu laiku: susisukęs į rožinį chalatą, kuris galėjo būti tik Minervos arba aš visai blogai įvertinau seno draugo skonį ir mėgstamas spalvas. Justas tiesiog tylėjo, nes pasakyti nebuvo ko. Visada taip jau buvo ir bus, kad Jovaras iššaukdavo žmonėse kažkokį neproporcingą pyktį, tik jo gynybiniai manevrai būdavo geresni. Justas papurtęs savo garbanas dingo virtuvėje ir mano ausys atsekė su niekuo nesupainiojimą garsą, kai du žmonės investuoja į bučinį: nemažai siurbimo ir nenoro viens kito lengvai paleisti. Kodėl visada beprotės, Justai? Jovaras lėtai pakilo ir vos vėl neparkrito užkliuvęs už staliuko. Ypatingo gailesčio jam nejaučiau - pats visada prisišneka. Jei kada dings visi įstatymai ir jį nušaus pirmą, tai bus tik natūralu. Jovaras praskalavo gerklę degtine ir sunkiai pralemeno:
- Kuo man ta pasiutusi boba kirto?
- Rankomis, jokių papildomų įrankių.
- Jaučiuosi lyg būčiau gavęs buteliu per galvą.
- Spėju, kad pažįsti Minervą, nes ji taip reagavo...
- Mano buvusi žmona tempdavo mane čia visokiems seansams, nors man viskas nuo pat pradžių atrodė grynas akių dūmimas. Vėliau aš nebegalėjau pakęsti tu absurdiškų istorijų apie mano praeitą gyvenimą dirbant kalviu Korėjoje.
- Cha, aš buvau samurajumi Japonijoje!
- Ji, matyt, taip ir kuria praeitus gyvenimus: profesija+ Azijos šalis. Galu gale, baikim čia apie smulkias žuveles. Saulių, deja, ištiko kažkoks priepuolis, jis reanimacijoje.
- O papasakoti jis ką nors spėjo?
- Jolita jam sekė pasakas, kad dirbo gėlių parduotuvėje „Medeina“. Galėčiau duoti ranką nukirst, kad tokios nėra. O ir pats Saulius mane nuvylė: atrodė labai pagiringas ir kažkoks atitolęs nuo realybės.
- Gal jis buvo apsišniojęs?
- Beveik garantuotai. Šiauliečiai jį rado išnuomotoje viloje švenčiant Sandros Viliūtės gimtadienį.
- O, kas ta Sandra Viliūtė?
- Ai, Simai, paskaityk nors kokį erotinį žurnalą ir žinosi, kas ta Sandra Viliūtė. Žvaigždė, šiuolaikinio kiaulių gardo elito atstovė.
- Tai ką, atmetam Saulių kaip įtariamąjį?
- Gimtadienį jis šventė kelias dienas - visur buvo pilna liudininkų. Pats vakarėlis buvo filmuojamas.
- O ką sako tavo instinktas? Ar jis panašus į žudiką?
- Čia lyg paklaustum, ar žmogus panašus į žmogų. Kiekvienas turi tam tikrą potencialą tapti žudiku tam tikromis sąlygomis.

  Paniuręs atėmiau iš Jovaro butelį ir pabaigiau jau apšilusios degtinės likučius. Motyvas vis dar sklandė migloje, o vienintelis žmogus, galintis ką nors paaiškinti, keliavo pas protėvius. Pabandykim ką nors klasiško:
- O jeigu taip? Saulius turėjo romaną su Sandra Viliūte. Viliūtė įsimylėjo Saulių besąlygiškai ir pašalino konkurentę.
- Man sunku įsivaizduoti ją mojuojančią peiliu ir kertančią galvą jau turbūt mirusiai aukai. Prie Viliūtės tinka madingi rūbai, tokie pat šuniukai ir brangus automobilis.
- Tai gal ji pasamdė profesionalą? O tas persistengė?
- Baik, toks būtų paleidęs Jolitai dvi kulkas į kaktą - ir baigta. O gal netgi nunuodijęs. Bet už nukirstas galvas tokiame versle premijų niekas nemoka.

Justas pagaliau grįžo iš virtuvės, o gal iš miegamojo apsirengęs jau įprastus džinsus ir odinę striukę. Aš tiesiog norėjau miego - ši byla vis labiau painiojosi lyg pelės sapnas tai apsirijus grybų ir patikėjus iliuzine pasaulio prigimtim. O ką gausiu už savo apmąstymus? Špygą ir nieko daugiau:

- Vyrai, viskas: butelis baigtas, šeimininkė vos neužmušė Jovaro. Darykim tai, ką ir prieš daugelį metų darėm tokiose situacijose - eikime namo ir išsimiegokime. Justas lyg ir likęs blaivas tegu veža visus namo juodais ristūnais ir domisi gėlių parduotuve „Medeina“ - ši gija atves kažin kur...

4
Justas turbūt buvo vienintelis žmogus planetoje galintis pakęst mano ir Jovaro sinchroninį girtumą: kol aš rėždavau man tuo metu labai prasmingus monologus ir ieškodavau vietos prigulti, Jovaras panirdavo į mylinčią melancholiją ir mylėdavo visus aplinkinius, šį faktą patvirtindamas kas penkias minutes. Nors šį kartą nebuvo pasiektas reikiamas balas girtumo skalėje, šitie polinkiai manifestavusi, nors gerokai ir silpniau. Justui teko tempti mane už apykaklės - jis puikiai žinojo, kad nesusilaikysiu numigti laiptinėje trejetą valandų. Darėsi neaišku, ar čia kaltas alkoholis, ar aš tiesiog mėgstu kvailioti prisidengęs girtumo metafiziniu priežastingumu. Apie visą šį reikalą reiktų parašyti daktarinį darbą...
  Praplėšęs akis vos nesurikau, nes į mane iš tamsos žvelgė liepsnojantis demono snukis... Po poros sekundžių susigaudžiau, kad demono snukis televizoriaus ekrane - bet toks nulaižytas ir rėkiantis „FULL HD“, kad širdis vis dar nemaloniai daužėsi. Ausis pasiekė malonus ūžesys, kurį skleidžia tik brangūs realybės pakaitalai, kainuojantys 1500 litų.  Justo balsas nuskambėjo beveik euforiškai:
- Sakyk, ką nori, bet matosi, už ką mokėjau pinigus. Televizorius 6 gabalus kainavo, kaip reikiant, bet nesigailiu - vaizdas geresnis už realybę. X boksas 685 litai +100 litų čipavimas.  Simai, ką nori sakyk, bet gerais laikais gyvenam!

  Dėl kainų gerokai susimaišiau, bet laikai man neatrodė labai geri, kai galvos net neskauda, o po ją plinta kažin kokia pilkuma, kurios negali susieti su fiziniu skausmu ar pagiriomis. Ta pilkuma yra keistas konstruotas, joje rasi visko nuobodulio, depresijos, pykčio, pasišlykštėjimo savimi, o, baisiausia, kad viskas nuslopę lyg į visą emocijų spektrą žvelgtum per celofano maišą, užmaukšlintą tau ant galvos. Tokioj būsenoj telieka griebtis realios minties gijos:
- Justai, gal patikrinai tą parduotuvę?
- Aha, parduotuvė pavadintą miškų deivės vardu tikrai egzistuoja, nors atsidarė tik prieš metus. O kaip tavo pagirios?
- Visai ne pagirios, o ta sunkiai apibūdinama dvasinė b#bienė, kuri verčia žmones gerti dvi savaites, apvemti kilimus, o tada šokti nuo tilto.
- Prieš keletą valandų dar žadėjai rašyti romaną pavadinimu „Metafizinis girtumo priežastingumas“. Norėjai su šiuo romanu uždirbti pinigų „Porsche“ mašinai.
- Tu tyčiojiesi iš manęs ar rimtai taip sakiau?
- Rimtų rimčiausiai! O ką, negi iš literatūros, ir dar tokiu viliojančiu pavadinimu, negali uždirbt?
- Uždirbt, bendrai paėmus, gali, bet ne Lietuvoj. Matai, kol Kalifornijos novelistas, rašydamas apie seksą su nepilnametėmis ir kokaino šniojimą, uždirba savo kūriniu, kokainui ir seksui su nepilnametėmis prostitutėmis... Čia aišku reikia iškelti klausimą: ar rašytojas kuria realybę ar realybė rašytoją? Toks šaunuolis gali važiuoti pirkti konjako prabangiame automobilyje. Lietuvių autorius važinėja su „Volkswagen Passat“ ir turi klausytis kokainą šniojančių ožių, užsivadinusių leidyklų savininkais, pasakų, kad leisti lietuviškų knygų išvis neapsimoka ir dirbti tris darbus bei gyvent pas tėvus palėpėj....
- Jėzau, brolau, tu ir įsivažiavai! Bet dėl vieno galiu nuramint - Lietuvoje nėra kokaino. Tie ožiai tik įsivaizduoja, kad šnioja kolombietišką auksą!
- Tai ką, po biesais, jie šnioja?
- Amfetaminą, maišyta su analginu. Gal netgi efedriną su soda - visko būna. Jeigu ryšiai neblogi, gal užveža dovanų iš Estijos, kurių kokybė jau dešimteriopai geresnė. Nors yra aišku, ir Lietuvos ribose saviveiklininkų, bandančių gaminti metaamfetaminą, pasitaiko. Kad ir ta operacija Kupiškyje –sužinojau tik iš laikraščių, net gėda kažkaip...
- Nevesk čia man paskaitos! Grįžtant prie mano minties: išleidęs romaną, ne tik pinigų neužkalsi, bet dar ir primokėt turėsi ir dėkot, kad tau leidžia primokėt, kai yra tiek gerų autorių, prirašiusių romanų rusų, anglų, ispanų kalbom ir kai tereikia išversti tą grožį.  O tu čia lendi su savo nežinomu snukiu į viešumą!
- Ai, Simai, yra ir tų lietuviškų knygų. Va, kad ir Rimgaudo. L. Ivanovo „Katės dubuo“...
- Lietuvių rašytojas su rusiška pavarde - nejuokink!
- Niekada nelaikiau tavęs nacionalistu, čia jau kažkas visai naujo!
- O tu rusų rašytojų knygas paskaityk! Ten nuo nacionalizmo visi lapai šlapi, o kitų tautų atstovai visiškais debilais laikomi. Jeigu knyga fantastinė, burtininkų ir raganų organizacija valdo Pabaltijį, nors baltai savo magus gal ir turi, bet tie gi tik rusų magams pėstininkais pabus ir tiek! Nors ką čia fantastika... Laikraštyje dar geresnės „fantastikos“ gali rasti, kur apsimestinės demokratijos caras žada prisijungt visą Pabaltijį už poros dešimtmečių vėliausiai!
- Vis tiek be reikalo tu ant to Ivanovo stumi! Jis baltišką stilių turi, vadinas, savas. Kokia jo kilmė, visiškai nesvarbu!
- Iš esmės tu visiškai teisus, bet jeigu du rusai diskutuotų apie rusų autorių, turintį lietuvišką pavardę, jie tokios išvados niekados neprieitų.
- Dėl Dievo meilės, aš tikiuosi, čia dėl visko kalta pigi degtinė, nors kokia ten degtinė - pilstukas lenkiškas ir tiek... O kaip tas Giedrutis Ragauskas ir jo „Viesulas stiklinėje“? Knyga tiesiog nereali.
- O, kas ją skaitė- trys šimtai fantastikos gerbėjų ir „skaityta. lt“ redaktorius! Įsivaizduok, nesi fantastikos mėgėjas, knygyne randi šią knygą anotacija ant galinio viršelio, kaip visada, nesusijusi su knyga ir visiškai neaiški. Vienintelis orientyras - rašytojo nuotrauka, o ten kažkoks storuliukas su plike, primenantis santechniką, piktnaudžiaujantį alkoholiu. Ką darai?
- Metu tą knygą velniop... Pala, turiu tobulą pavyzdį: Rimas Lapinas „Šuns diena“!
- Reklama ir dar kartą reklama! Aišku, ir rašytojas į žmogų panašesnis- simpatišką snukį lengviau reklamuot. Bet koncepcija  irgi gera - užspaust pirkėją sena formule. Šitie milteliai skalbia viską, jie universalūs: istorija, fantastika, alternatyvi istorija, „Steampunk“ jaunesniems žmonėms. Blogai, kad kai Lapinas apmokės reklamos firmos sąskaitą, iš jo uždarbio liks nulis ir reklaminės firmos agentas, sugalvojęs šitą planą, pirks anfetaminą, manydamas, kad celofane koksas, o vėliau - ir mergą nakčiai...
- Velniava, brolau, tavo šnekos įgauna jau beveik religinį pobūdį: uždaras ratas, mes visi pasmerkti. Tau tik su Minerva po namus vaikščiot ir sielas gelbėt.
- Nėra čia nieko mistiško: maža valstybė, mažai skaitytojų ir tie skaito piratinius PDF failus bei nieko neperka. Aš, beje, irgi juos skaitau, čia jau ironija su dantimis...
- Varau parnešt alaus, gal man grįžus vėl nušvis dangus!

  Justas sustabdė žaidimą: milžinišku kardu apsiginklavęs veikėjas, kapojęs baltus vilkus, sustingo gražiame apsisukime, o Justas numetė pultelį ir apsisukęs ant kulno išėjo. Ai, Justai, ne man su tavim diskutuoti - tu ir kokias tris misijas perėjai ir dar mano piktus žabtus pozityviu mąstymu užsiuvai. O ką aš moku? Tik pykti ir sakyti, kaip viskas blogai. Kuo aš skiriuosi nuo pensininko daugiabučio virtuvėje? Na, aš guliu savo kambaryje. Ir statistinis pensininkas bent jau gali pasakyt, kada viskas pasaulyje buvo gerai, skaityti komunistinius laikraščius ir keikti dabartinius parazitus. Žmogus, gimęs 1990-ais ir vėliau, tokios galimybės nebeturi - jo vienintele mantra lieka: „Šiandien blogiau negu buvo vakar“. Keikdamasis išlipau iš lovos ir patraukiau link virtuvės, beveik rimtai bijodamas išgirsti štampuotą frazę „o va prie ruso buvo gerai“. Jokia mistinė pensininko šmėkla nepasirodė. Šaldytuve radau „Sobieski“ butelį ir vėl susikrimtau. „Sobieski“ ir Žalgirio mūšio laimėjimas turi vieną bendrą bruožą - dvi tautos nori paversti abu sava pergale. Aišku, galima sakyti, kad Vilniaus „Sobieski“ skiriasi grūdais ir apskritai čia šnekama apie du skirtingus dalykus: lenkišką pilstuką ir patobulintą lietuvišką versiją. Bet tada, matyt, ir Žalgirio mūšis turėjo dvi versijas ir viskas virsta absurdu. Šitie du svarbūs dalykai negali turėti vienos tautybės ir autorinių teisių kilpų. Viskas broliškai, tik šitas  fokusas nenori prigyt, nors tu ką. Viską apmąstęs susipyliau porą stikliukų ir pradėjau atitraukinėti sunkias tamsias užuolaidas. Baigus prisiminiau, kad nemėgstu visada niūraus miesto peizažo, taip pat ir maniškio balkono, apkalto kartono lakštais. Stebėtina, iš supuvusių rėmų visi stiklai buvo ištraukioti laiku, nė vienas nenukrito ant galvos aukai angelišku veidu ar greičiau piktam seniui, šnekančiam tokiais žodžiais, kad nustebtų net santechnikas iš anekdotinių dimensijų. Mobilusis nuskambėjo pačiu laiku - mane šiandien persekiojo keistos asociacijos... Pažvelgęs į nučiupinėta mobilų su vis krentančiu dangteliu, suvokiau, kad šį ilgaamžį daiktą surinko koks darbininkas Kinijoje ir uždirbo  tik centus. Kol koncernai eksportuos visą jų mėšlą surinkti į Kiniją, o marškiniai bus siuvami dar pigiau Bangladeše, mes pirksim patogiom kainom, o kažkam gyvenimas bus pragaru. Susierzinęs įmečiau mobilų į kriauklę ir atsukau kraną. Liko neaišku:
1) kaip sulyginti rašytojų uždarbį;
2) rasti lietuviškos tapatybės simbolį, telpantį į Norfos lentyną;
3) padėti Kinijos ir Bangladešo darbininkams.