Tave, tėveli, išsiuntė valdžia į prarastą rojų,
Nes tiesą garsiai kalbėjai, tad liepė pamiršt lietuvišką rytojų.

Tave traukinys vis tolino vienatvėn nuo Palėvėnės
Lig šiaurės Vakarų Sibiro žemumos.

Tu lietuviško lino marškinius karštą dieną
Skalbei žolėtoj žmogaus nepaliestoj Obės pakrantėj.

Dirbai kaip vergas Sibiro kedrynuos,
Prisimindamas Lietuvą, kaip medžiodavai eglynuos.

Tau už kankinio darbo dieną
Sumoka tiktai sausa duona.

Atsigulęs per naktis žiūrėdavai
Į giedrą dangų prieš šalnas.

Ir melsdavai vieną dieną palikti
Kad ir gražų, bet svetimą Sibirą...