Tiek prilijo žvaigždžių į akis, kad galėtų įžiebti
miesto valkata savo kišenėj privačią visatą,
pilnatis pila kelio balutėn pulsuojančią šviesą
ji suvirpa dukart prispausta apdulkėjusių batų.
Tiek išgėrė dangaus akimis, kad beprotiškai girtas,
ir seniai neprisimena Dievo, nė savojo vardo,
vartalioja šiukšles nebūtim aptrupėjusiais pirštais,
iš likimo vis ima kažką — paslapčia atsikanda,
nori eiti toliau, kol dar kojų neįveikė rūdys,
jis gyvenimu serga ir iš laimės negali surėkti...

Stovi valkata savo vienatinį Tėvą įsūnijęs.
Jo kišenę užpildo vaikų išmesti čeburekai.