Gyvenu

Kvepi pavasariu ir miško uogom,
lietaus lašais ir suvirpėjusia styga,
pirmais, nesumeluotais vaiko žingsniais
ir tyliai šnabždančia žolės rasa.

Dainoj, kurios mes dar nesudainavom,
širdy prabudusioj tave randu.
Ir net minioj, centrinėj miesto aikštėj,
kur karuselės sukasi ratu.

Namų stogais, duobėtom miesto gatvėm
neš vėjas žiedlapius pabirusių žiedų.
Sustosiu aš akimirkai.  Įkvėpsiu oro.
Tada ištarsiu tyliai: Gyvenu.
Katarinka