Iš visur parvažiuoju,
Iš frontų — taip pat...
Nežinau, kodėl reikia giedoti.
Čia — Dzūkijos kraštai su miškais,
Net ir kopos,
Atnešusios smėlį,
Nurimę prie kojų.

Net jaučiu,
Kaip ir žvyras gerklėj
Tarpu žodžių sugirgžda.
Sako, nutilo Tėvynė,
Jos lyg nebūta žmoguj,
Eina moterys, vyrai
Ir atgal nesugrįžta.

Ir nukritus į sopulį plaunas žvaigždė,
Bet tiesa atkakliai neištirpsta —
Jau ne žmogų gegulės kukavimais ieško,
Ieško pranykusių sodžių.

Iš visur parvažiuoju,
Iš frontų — taip pat,
Bet dėlto nesikeičia kraštas.
Girgžda žvyras tarp žodžių gerklėj,
Smėlio kopos, storai apsikloję,
Samanoja
Ir atmintį skaudžiai išbarsto.