Pagaliau jis sulaukė, ir saulės šiluma pasiekė veidą. Kakta ir nosis pradėjo šilti. Naktys jau buvo šaltokos, sužvarbdavo ne tik veidas, bet ir visas kūnas. Jam buvo gaila, kad naktys vis labiau vėso. Greitu metu jau reikės kraustytis į kambarį, kad naktį visiškai nesušaltų. Tuomet jau ankstūs rytai, bundanti gamta ir saulės šiluma, tokia jauki ir švelni, kokia būna ryte, prapuls kuriam laikui iš jo gyvenimo ir liks tik prisiminimuose iki  naujų, šiltų dienų.
  Kambaryje gal ir geriau būtų, nes naktį lietus neužlyja, įvairūs garsai nepažadina. Tačiau jam patikdavo miegoti lauke. Jei tiksliau, tai gal ne kiek miegoti, kiek pabusti anksti ryte su pirmaisiais saulės spinduliais, kai jie pasiekdavo jo veidą. Jis nematydavo nei pačios saulės, nei jos šviesos. Kai šiluma stiprėdavo jo veide, žadindama iš miego, suprasdavo, kad prasideda nauja diena. Tuomet jis klausydavosi kiekvieno garso, kalbančio apie bundančią gamtą. Jis žinojo, kad kambaryje bus kitaip. Kol pabudusios aplinkos garsai pasiekia jo ausis ir pažadina iš nakties poilsio, kartais jau būna ir  pusiaudienis.
  Žmogus dar leido sau pagulėti ir mėgautis šiluma, besiskverbiančia vis giliau pro jo odą. Rankos taip pat minkštėjo ir atsileido nuo sustingimo. Tik šiek tiek maudė šoną, nes ant jo vieno visuomet gulėdavo, kad ryte saulės spinduliai pasiektų jo veidą pirmiausiai. Jis bijodavo apsiversti ant kitos pusės, todėl naktį, pažadintas aštresnio garso, tuojau imdavo tikrinti, ar vis dar į teisingą pusę atsuktas veidas.
   Pažvelgus iš arčiau galėjai pastebėti, kad žmogus jau nemiega. Kartais jo akys plačiai atsimerkdavo, keistai pasivartydavo ir vokai vėl užsispausdavo. Taip kartodavosi kurį laiką ir atrodė, kad jis kažko nuolatos ieškojo, nustebęs ir išsigandęs. Tačiau savo viduje jis buvo ramus. Jau seniai pripratęs prie to, kad, pabudęs ryte, kiekvieną kartą matydavo vis tą pačią tamsą. Tik kaitinanti saulė kalbėdavo visai priešingai, ji bylojo apie šviesą. Jam buvo įprasta ir suprantama  jausti saulę, jos šilumą ir drauge nežinoti, kaip ji atrodo. Tiesa, jis daug girdėjo apie saulę, o galvodamas apie ją, aklasis suprasdavo, kad ji – pradžia ne tik šilumos, bet ir šviesos, kurios jis taip ir nepažino. Jis klausdavo kitų, kaip atrodo šviesa, bet tikslaus atsakymo, kuris jam leistų suprasti šviesą, jis vis dar negirdėjo. O juk pačiupinėti šviesos taip, kaip medį, akmenį ar vandenį jis negalėjo. Jis svajodavo apie tai, kad kada nors būtinai ją pamatys. Nors vieną vienintelę akimirką, tačiau visą gyvenimą žinos, kaip ji atrodo. Tada jis galės ir kitiems pasakoti apie šviesą: kokia jos spalva, koks jos gylis ir kokia ji graži, kuo žmogus visiškai neabejojo.
  Jis vis dar gulėjo. Veide pasirodė šypsena, dėl kurios, o gal dėl to, kad svajojo apie šviesą, jo veidas buvo gražus. Neregys pagaliau pradėjo judėti visas. Jis kėlėsi, nes nauja diena jau prasidėjo...
   Po kurio laiko žmogus ėjo keliu, labai gerai pažįstamu, savais vingiais ir duobėmis. Jis nebuvo vienas. Ėjo tarp žmonių, kurių vieni jį aplenkdavo, kiti kurį laiką eidavo šalia ir tuomet jis godžiai klausydavosi jų kalbų. Aklasis keleivis žinojo, kad jie ne tik eina, bet ir mato. Vadinasi, jie gali kalbėti ir apie tai, kas jam taip rūpėjo. Būdamas tarp žmonių visuomet jis girdėdavo įvairias kalbas apie daugelį dalykų, tačiau jam vis nesisekė išgirsti tai, ką norėjo. Apie šviesą, netgi apie tai, kaip atrodo saulė, jie nekalbėjo. Dažniausiai vieni kitiems skųsdavosi savo neturtu arba sunkiais darbais... Tuomet jis nueidavo į šalį, gūžčiodamas pečiais ir stebėdamasis, kad jie taip pat nelaimingi.