1.
Gal  tu šventoji,
Kuri švelniai šluosto
Sūriai rasotus mano
Nerimo lašus?..
Balta koplyčia
Pakelėje lauki stovi,
Skaičiuoji
Dar negirdimus žingsnius…
Gal tu undinė?
Smėlio takas
Kačpėdėlėmis pražydęs,
Pakrantės mėtų kvapas
Toks svaigus…
Pro debesis,
Kada mėnulis teka,
Skaičiuoji
Vandenyje plaukiančius
Pinigėlius…
Tu mano rudeninio skrydžio
Aukštis,
Velnio rate
Kartu su paukščiais
Krykštaujantis, šaukiantis
Bedugnis
Mėlynas dangus…

2.

Nustebęs
Švelniai glostau
Netikėtą
Rudeninį derlių –
Tavo plaukus…
Sode dar nekrenta
Ant žemės obuoliai –
Ką tik pražydo astros…
Bedugnis ežeras šile
Geltonais medžių atspindžiais
Nenusidažęs.
Pašvaistuose,
Miglos dūmely
Vakarinė saulė išsimaudžius
Rąžos…
Išsprūsta,
Nulaša nuo lūpų
Jau prinokęs
Geismas.
Prisilietimo alpulys.
Sakyk,
Na, kaip tu
Nuo aistros pabėgti moki?
Aš klausiu
Ir žiūriu
Į tolstančias
Troleibuso duris…

3.

Tavo kūnas –
Šiltas pienas,
Vaistažolių aromatas,
Nuodingų žolių kvaitulys,
Tinkluose suspurdėjęs nerimas…
Teka lipnus,
Pulsuoja pirštuose.
Taip klampu,
Taip neatskiriama,
Nenubučiuojama nuo lūpų,
Nuo grakščių įlinkimų,
Nuo vėsos prie karščio.
Prie nebūties ribos.
Išnykimas…
Levitacija…
Prie netikėjimo realybe,
Prie dejuojančio klausimo:
Ar čia aš?..
Kas su manimi?..
Neatsisveikinęs protas,
Skausmingas lengvumas.
Krenta suodinos marškos,
Plevena
Baltos permatomos skraistės.
Kaip lengvai slysta rankos,
Sukeldamos
Kraujo audrą.