Žmonės dangaus valią pamynė,
Už tai  ugnį skandino gelmėj,
Gal nekaltos aukos atminimui,
Žmonės vadina Šventąja upe.

O miestą, kur slėnyje pabiręs,
Vilkmergės vadina vardu.
Lai per laiko užmarštį irias
Šviesi girios dukros auka.

Kartais iš  sietuvų tamsio
Paslaptingai suvirpa šviesa.
Kilni aukos dvasia amžiams
Gyviems virpa viltim sklidina.

Dažnai girių dukra žvelgia
Iš gelmės šaltos, nejaukios.
Į širdis mums lyg koks smaigas —
Priekaištas mergaitės nekaltos

Neretai matyt kaip blaškosi
Gelmių tamsoje kažkas,
Išdavęs meilę krivis meldžiasi,
Ramybės niekur nesuras.

Baltu debesėliu sklando
Almilė padange melsva:
Tai ašarom į upę krenta,
Tai rūku kyla vėlei atgal.

*
Kai rytuos sutvisko žaros,
Senasis kalnas atsiduso.
Kleve du balandžiai baras,
Kad lizdą ne ten susuko.

Gegužės naktį meilė žydi.
Meilė — deivės Mildos valdos.
Širdis tik kitą širdį girdi,
Bežodę supranta maldą.

Oro viežimu per baltą rūką
Milda į klevą nusileido,
Sūnus — sparnuotasis nykštukas
Į širdis meilės strėles tik laido.

Prie klevo liemenio prigludę,
Sutiko savo meilės rytą.
Prausiasi klevai nubudę,
Aušrinės deimantams pažirus.

Ant aukuro rankas padėję,
Prisiekė amžinai mylėti.
Akmuo ir amžių glūdumos atėjęs,
Kaip kalnas gali tik tylėti.

Gal pažadą girdėjo vėjas?
Žmonės ne dievai suklysta.
Alyvos sužydusios kuždėjo:
Meilė kaip ir žiedai nuvysta.

Vilkmergėlė kalnui kužda:
Mane pavydas didis ima.
Mano meilei nepražydus,
Šventosios gelmės paskandino