Klausausi miegančių šnopavimo prabudus naktyje —
Esybės budinčios eilinis suklusimas,
Nes mano priedermė surišt painias būties gijas,
Kad nors įkliūtų uodega ar žvynas —
Laimikis menkas, bet ir tiek gana,
Gyventi neskubant glėbiais nenusitversi.
Geriau tegul nustebina diena,
Pravalius prišnerkštą nesuvokimo kertę,
Lai bėga klausimai atsakymų parvest,
Prie galimybių derinasi norai.
Ramus šnopavimas pavirsta lopšine,
Tuoj įsiliesiu į miegalių chorą,
Tačiau jau švinta už langų dangus,
Pakirdo kraujas be gaidžių trimito.
Šiepiuos ir aš — gyvenimas gražus,
Čežėsiu aš, žvangės sujudę rykai,
Skalambys dubenys kaip iškilmių varpai,
Kartosis apeigos dalinimosi duona,
O aš dėkosiu Viešpačiui už tai,
Šalia šnopuojančių nakty kad Jis man duoda:
Jei juslės praviros, tai siela dar gyva.
Nakty budėjimas — palaima ir malonė,
Praplėsti davus nuosavas ribas,
Atšviežint garsą, kvapą, spalvą, skonį.
Neuždūstu menkučiam savo „aš“,
Koks jausmas dyvynas priimt pasaulio vienį —
Kai rodo Dievas, kur man kryžių nešt,
Kai kelią žymi kibirkštys — ne plėnys.