Lange įstrigo ašara dangaus
ir miniatiūrinis, pajuodęs siluetas.
Ko verkia lapas, merkiamas lietaus?
Ir kiek ilgai savuos namuos nerasi vietos?

Mažytė, vieniša dama. Ir tuščias kambarys —
Tik liūdesys iš džiaugsmo nežinos, kur dėtis,
kai išsitaškiusi tiesa su lapais skris tolyn
pilku asfaltu purvinos alėjos.

Dama neverks. Tik vėl užsirūkys.
Mintis pagavęs neš pasiutęs vėjas...
Ir kai pabels nedrąsiai vakaras į praviras duris,
išnyks iš lango mažas siluetas...