Supanašėjau su sava augintais augalėliais
Saka, kad žmones supanašėja su sava augintiniais. Pas mani un palanges venam vazoni gyvena dvi paslaidelas. Čia tokia sena, da babučių auginta augalų veislą. Tai taks augaliokas, kurs nepasižymi dideliu grožiu, bet visi atpažįsta jas dėl galybes pre lapų prilipusių vaikų. Katre šonan išlaksta na mažiausia ora gūsia.
Gyvena pas mani dvi paslaidelas vienam vazoni. Juju šaknys buvą sukibusias draugi, vietas ir vandens užteką. Bet vienų rytų žiūriu, a gi, viena sava vaikus susdarius krypsta šonan. Gal aš megodama per garsiai nakčiu kvepavau? Nežinia, kas gali agresijų šiais laikais iššaukt. Suspyką, sau pamislijau, visai kaip gyvenimi. Kanfliktan neskišiu, gal sustaikis. Pa denas žiūriu, da labiau linksta šonan. Visai impizavai stovi. Nebėr nora dalytis bendru erdviu, oru ir vandeniu. A svarbiausia vaikeliais.
Kur tu paslaidela aisi ? Juk be šaknes tai negyvensi. Gal ir prigysi naujoj žemej, atgimsi per lapus, bet ilgai raiks laukt. Paemiau ir surišau ašutiniu virviu, kaip amžinais santakas saitais, juk labiausiai gaila vaikiokų.
Jau ne kartų šitų gėly aš gelbsčiu. Šimtų kilometrų ant runkų laikiau, kol sostinen parsgabenau. Matinėlą sugalvoją išmest, nes vietas naujom gelėm nelika. Norėja būt madinga. Tesiog vyka palungių karas. Paslaidėly metę, nes raikėją jas vietan padėt madingų ir visų išgirtų archidėjų. Matinėlą kaip kiekviena materis norėją būt madinga.
Taigi, dabar ainu par miestų, a ti un palungių vien madingas archidėjas žydi. Patys vaikai ir priperkam madingų gelių, nieks nekalts. Seniau pa lapelį vogdavam, kad geriau prigytų, tadėl teip grait neišmesdavam, nes gaila sava, a ne svetima vargą. A dabar vyksta palungių karai. Kaškadu istorijai buva rožių karas, visi kariava del spalvas. A dabar palungių karas, del madingas archidėjas. Katra žydi ir žydi. A paslaidėlą vis rungias su tais savą vaikais, pakrypsta kol visus išmėta. A žydi visai retai. Visai kaip motina.
Kokia iš jas nauda, tik graudums paima, kai valai palungį. Krenta jas vaikeliai un žemes, un palunges ar mana runkų. Ir taks negerums un širdes. Ir tokias liūdnas mintys galvų užvaldą. Taigi ir aš stengias, ka graičiau tu sava vaikelį numest. Metu tai darželin, tai un auklas. Nebėr laiką kadu gamtas grožį parodyt.
Antra gelą, kurių raiks gelbet, iš pa palungių karą, tikrai bus senas alijošius. Juk alijošius buva kekvenu namu gyvyntajas. Bet naujas madas žiaures. Net babelas atsisaka senuju gelių. Nebėr vietas un palungių, nes un palungių dabar žydi madingas archidėjas.