Panuovāliais nubėgā panaktinis rūkas,
Palīkįs baltas pėdas pievāj neartoj.
In šulināliā svirties ūkana dā supas,
Sumerkus ilgas kojas rytą ramumoj.

Nulinkus smilga žemuogį sapnuoja,
A raskila jau prausia laukā takelius.
Jau girgžda durys, priemenēs alsuoja,
Matuoja dūmai, ar dungus toks pat gilus.

Ar lauktas, ar nelauktas jau pragysta rytas,
Nakties bučiuotas, tirpsta burtuosu šviesos.
Prapuola... Bet kvepėdamas atais vė kitas –
Baltuos rūkuos pastikt naujos vilties dienos.