Eil. pakuždėti sau (LXXIX)
Maniau, kad niekuomet tuščia nebūna
Ir net – prisimenu – sakiau:
Vežimai septyni
Jos kraičio skrynias veža,
Septynios karvės
Mūkia iš paskos –
Turtinga pasoga marčios...
Jau nekalbu: daug ar mažai
Hektarais žemės atkeliaus?
Ir štai skrynia,
Galbūt iš tų, kurios septynios,
Dabar nuliūdus ir tuščia –
Nors angelus, dievus joje laikyk
Ar svajones.
...
muziejais aidi mano žingsniai –
Kas jus priims?
Nebent pasogom ištuštėjusi skrynia.