Mano bobutės sodzun, Daržaliuosa, gyveno tokia šaima. Juos visi vadzino Byzdzais ( moteriškė Byzdė, o dziedas Byzdzus). Bobutė neatsimena, kol juos tep vadzino. Sodzun kožna šaima turi savo pravardį: vieni Skuscai, kici Matušynai, dar kici Klimynai. Vienų moteriškį vadzina Padegėli, o kitų Košali.
Tai va. Toj, amžinų atilsį, Byzdė buvo gera moteriškė, bet labai nezgrėbna, mažukė, sulinkus, nigdi nesprausus, nešojo tokius ylgus auscinius andarokus. Jį buvo labai graita ir balsų tokį spiegiancį turėjo. Vienu žodzu pasakius, ščyra ragana.
Pas Skuscų Bladzų žantuosa atajo bernas iš Suvalkijos. Iš rozo po veseilios jis puolėsi vuošvei mačyc. Ryti anksci paskėlė ir veda karvį in ganyklų. O buvo tokis dzidelis rūkas, kad už dzviej metrų nieko neragėc. Aina tas vyras, girdzi, kad kas spygauna . Žangia jis dar kelis metrus, ogi an kuolo sukasi ragana. Tai in vienų pusį, tai in kitų pusį vyrpc. Žantas už karvės ir begom namo. Parlėkis pasakė vuošvei, kad buvo pyrmas ir paskucinis rozas, kap jis aina in tas ganyklas. Jis insikalė sau galvon, kad matė raganų ir gatava. O vuošvė jam ir sako:
- Nor tu niekam neporyk. Tį Byzdė karvį atvedė pririšč. Moteriškė mažukė, sveikatos neturi kuolų insmeikc, tai ir sukasi užlipus vienu koju ant to kuolo kol insminga jis in žamį.
Paklausė žantas vuošvės ir aina vėl su karvi in ganyklas. O rūkas jau išsisklaidis. Nu ir akurat, netoli tos vietos, kur jis matė raganų, ganosi karvė.
Iš pradzų jis sarmacinos kam poryc, kas jam pasdarė, bet, po kiek čėso, visiem porino, kap dzidzausį nucikimų savo gyveniman.