Laumės vaikas
Laumė sukeitė vaikus lopšy.
Motina lauko gale sukliko.
Greitai sulėkė ten buvę visi.
Guli vaikas. Laumė savąjį paliko.
Laumės vaikas buvo protingas,
Darbštus ir nebjaurus, bet keistas.
Tėvai bambėjo: „Ir ko jai stinga?“
Dažnai ji viena vaikščiojo po raistą.
Laumės vaikas greitai užaugo.
Liūdesys kybojo virš jaunos jos galvos.
Ji neturėjo nė vieno draugo.
Plaukai jos buvo kviečių po lietaus spalvos.
Jie draikėsi lyg vandeny
Visur, kur laumės dukra ėjo.
Jos vengė tiek seni, tiek jauni.
Jų žodžius išnešiodavo vėjas.
O jie kalbėjo, kad ji dingsta rūke,
Kad virš akivaro ji išsilaiko.
Kiti gi stebėjos: kas ji tokia?
Tikrai ji buvo laumės vaikas.