Kai baigiasi žodžiai, prasideda karas. Kaip paprasta kartais yra nuspausti gaiduką, bet labiau nei kulka kaitina tik šiltas kraujas. Sunkesnė mirtis nei nuo šūvio būna tada, kai suyra siela. Klausas jautėsi vienišas, amžinai vienišas. Kiekviena nauja pažintis tik didino atstumą tarp jo ir šalia esančių žinduolių. Jo planeta buvo kažkur toli, toliau nei mato teleskopai ir menki astronomų proteliai. Žmonės kartais prieina per arti ir tada reikia slėptis viduje. Žmonės galvoja, kad supranta gyvenimą, bet dažniausiai supranta tik savo mažą, saugų pasaulėlį — viskas už ribos dažniausiai pakrikštijama vaikišku arba (…). Sprogstantys burbulai ir nesibaigiantys išminties perlai.
  
Jam patikdavo apžioti pistoleto vamzdį. Šaltas metalas atrodė toks artimas kaip vasara — kažkas šiltas ir mylimas. Labas rytas, mano ryte, kuris prasideda vakare ir pasibaigia vakar — kitoje pasaulio pusėje. Jo burnoje pabuvojo daugiau vamzdžių, nei lūpos lietė kitų lūpų, bet gal ir gerai, romantika ir bučiniai jau buvo nebemadingi ir pasenę prieš tai, kai tik prasidėjo mūsų gyvenimai. Kiekvienos dienos beprasmybė atnešdavo tik vieną gražią melodiją, kai prieš užmiegant už lango skambėdavo greitųjų sirenos — ir tai ne kasdien. Tai primindavo vaikystę.

Klausas vos gimęs norėjo tapti batsiuviu, tą vieną akimirką, kai jis tik įkvėpė šio pasaulio oro. Klausas norėjo siūti smailianosius batus karaliams, princams, elgetoms.. tik ne moterims, moterų jis nemėgo, dar motinos įsčiose jis suprato, kad moterys neša gyvybę, o gyvybės jau ir taip per daug šitame pasaulyje. Vaikystės sode jis statydavo pilis ir teatrus. Svajodavo, kad vieną dieną jis užaugs ir sugebės pasakyti tai, ką iš tikro galvoja, bet užaugti Klausas taip ir nespėjo, pritrūko laiko, labai daug laiko. Viskas, kas galėjo būti, taip ir baigėsi, nespėjus prasidėti, bet, kad ir trumpam jis buvo fėja, užpildanti šį pilką pasaulį gražiais garsais ir spalvomis.

Gaila, kad su Klausu mes susitikome trumpai ir netyčia — per vėlai. Aš tik keliavau į šitą pasaulį, o jo siela jau evakavosi lauk. Mes susitikom kažkur pusiaukelėje, už 30 metrų nuo rojaus vartų, toje pusėje, kuri labiau link žemės. Aš vos suspėjau pasisveikinti ir paklausti, kaip jam sekėsi. Jis tik atsakė: „Kaip matai, taip ir sekėsi“, ir viskas. Gaila, bet Klauso likimas toliau nežinomas, nes šventasis Petras tą dieną buvo nervingas, tai jo sprendimai galėjo būti neadekvatūs.

Tokia ir istorija — kaip gyvenimas, nesuprasi kokia. Be išvedžiojimų, be laimingų pabaigų — vieniša, pasiklydusi svetimoje ir šaltoje planetoje. Viskas, visiems jau seniai laikas namo.