Sielos stogais

Kaip norėtųs
Ištiest koją ir žengt
Per juodą virpesį oro
Naktinį
Ir smagiai sutrypus
Kaimynui ant stogo
Išrėkt:
– Ar matai?

Ar matai –
Aš gyventojas naujas
Tavoj žemėj!
Gal neilgam,
Gal visai neilgam,
Tik akimirkai –
Iki ryto, kuris neateis –
Nes stogais šokinėti
Negalima.

Iki ryto.
Ir tada mano kvapas užmigs.
Gal ne tik mano –
Juk gyvenime būna visaip.

Nežinai.
Mes visi čia atėjom išeit.
Taip keliaujam kas naktį į praeitį –
Per stogus, per antenas, per kaminus,
Ir per miestą
Sielos tinklainėje
Piešiamą
Rankos gyvenimo.
Laukinė Obelis