„...Velykos, Velykos...pavasaris, pavasaris... Dar lovoje gulėdama ji sapnavo: ... per Velykines mišias šimtametrine virve suriša nuogo klebono kūną ir pakabina prieš altorių kaip auką-avinėlį. Skaitomas kažkas panašaus į pamokslą: \"Labai dažnai Naujajame Testamente teigiama, jog mes išgelbėjami ir nuteisinami Jėzaus krauju (pvz. 1 Jn 1:7; Apr 5:9; 12:11; Rom 5:9). Norėdami suvokti Kristaus kraujo svarbą, mes turime suprasti Biblijos principą, kad \"kiekvieno kūno gyvybė yra kraujuje\" (Kun 17:14). Kūnas negali gyventi be kraujo; todėl jis simbolizuoja gyvybę. Tai paaiškina šių Kristaus žodžių tinkamumą: \"Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!\" (Jn 6:53). Nuodėmė baigiasi mirtimi (Rom 6:23), t.y. gyvybę nešančio kraujo praliejimu. Todėl izraelitai nusidėję kiekvieną kartą turėdavo pralieti kraują, kas primindavo jiems, jog nuodėmė baigėsi mirtimi. \"Taip pat bemaž viskas pagal (Mozės) įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra (nuodėmių) atleidimo\" (Žyd 9:22). Todėl Adomo ir Ievos iš figmedžio lapų pasidaryti apdarai buvo nepriimtini; vietoj to Dievas nužudė gyvulį ir iš jo kailio padarė apdarus jų nuodėmei uždengti (Pr 3:7,21). Taip pat ir Abelio paaukoti gyvuliai buvo priimti mieliau už Kaino auką iš žemės vaisių, mat Abelis suprato tą dalyką, kad be kraujo praliejimo negalima tinkamai prisiartinti prie Dievo ir gauti atleidimą (Pr 4:3-5). Šie įvykiai byloja apie nepaprastą Kristaus kraujo svarbą. Ypač aiškiai tai išpranašauta Velykų (Paskhos arba Perėjimo - žr. Iš 12:11) įvykiuose, kada norėdama išsigelbėti nuo mirties Dievo tauta turėjo patepti avinėlio krauju durų staktas. Šis kraujas liudijo apie Jėzaus kraują, kuriuo mes turime apsišlakstyti. Prieš Kristaus atėjimą žydai už savo nuodėmes turėjo aukoti gyvulių aukas pagal Mozės įstatymą. Bet šis gyvulių kraujo praliejimas turėjo tik mokomąją reikšmę. Už nuodėmę baudžiama mirtimi (Rom 6:23); neįmanoma, kad žmogus galėtų nužudyti gyvulį, jo mirtimi pakeisdamas savąją arba pasinaudodamas juo kaip tikru savo atstovu. Aukojamas gyvulys nesuvokdavo kas gera, o kas bloga; taigi jis negalėdavo pilnai atstoti žmogaus: \"Juk neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes\" (Žyd 10:4).\"* Paskui, kiekvienas einantysis komunijos, surištajam klebonui \"sušerdavo\" rimbo smūgį ar lazdos kirtį, o gal tik antausį. Tiesiog taip leisdamas jam, dvasios tėvui, Dievo tarnui, išpirkti savo paties nuodėmes. Pradžioje pakabintas klebonas raitėsi, klykė iš skausmo, šaukėsi Dievo gailestingumo.....paskui, kai jo kūną buvo nulaižiusios beveik visų maldininkų nuodėmės, jis tik šnopavo ir kabojo it maišas, iš kurio kapsėjo raudono kraujo lašeliai. Po tokio nuodėmių aukojimo ir atpirkimo, jo kūną nukabino ir paguldė prieš altorių ant baltutėlės drobės. Tada, keturios nekaltos mergelės nurišo virves, tarsi keturi gyvenimo virsmai, kurie ir supančioja, ir išlaisvina mus nuo mūsų pačių. Jos nuvalė kraują nuo bejėgio klebono kūno, sutvarstė žaizdas, aprengė jį naujutėliu abitu, pagirdė vynu ir pamaitino duona. Klebonas kiekvienai jų nuplovęs ir bučiavo kojas, pabučiavo ir rankas. Tada patepė jų kaktas kvapniais aliejais, palaimino dėkodamas...\" Ji pabudo. Mišios iš sapno dar ilgai nepaleido minčių.  Taip, Velykos-atradimo ir praradimo laikas.....“ *(http://www.biblebasicsonline.com/lithuanian/09/0902.html ) (iš kūrinio \"Užrakintos moters svajos\")