Mana upela

Baigias mana upela. Dumblais ažiaja, žalėm ažužėla, medžiais ažvirta, vandenym nuslūga. Kur būdava virš galvas runkas iškėlys da vandeny   paploji, dabar barzdas nebesiekia. Kur buva virš kelių – pevela seniai... baraniokai ganas. Zostaukų in ežera, alektrinių – špygelių in upelas pristate. Iš bezdala virvy veja. Kiek ti tas aliektras iš, kaip anys saka, atsnaujinunčių? Šnypštas iš kirvelia.  Ažprūdyta upela ar kadu atsgaus? Upela teip ir numirs gardais centam gaudyt ažtvarstyta, smeliais ažnešta, nematytam žalėm ažlaista. Pria ruskia  numeliarava. Kur nelabai raikia, kur tik sadybam išgriaut. Žmonis iš namų, gyvūnėlius iš raistų, iš upelioka vandenį, ja gyvastį, išvija.
Nak būdava palaidinys ataina, ažušyla, ažlyja, a macnas tu pone! Ne upela. Marias.
Vandenia paukščių  priskrisdava. Baltais plemeliais vandeny plūduraja, paskėly prieš vėjų kraipas, šneka terp savy. Vėl krinta vandenin, prausias, džiaugias atajusiu šilimu paukščiokai. Ir žmones rozu. Vaikai, pusberniai, dedai panoky, paupėn sulakia, dyvijas vandeniu ažpiltų pievų platybem, gražybem. Maistravesni sierkiniais pleškina.
Ginčija vienas kitų katrais metais vanduo aukštesnis buva. Spėdava, krūvon sustojy, da kelsis ar smuks vanduo, lis ar pagada ataina. Kožnas až dvi galvonaičias razumnesnis. Upelas vagu, garsiai pašniokšdamas putotas vanduo vyniojas, krygas aina, kliūva, sprundojas. Drųsesni ar durnesni vaikiogaliai alksniokais krygas stumda, ažušoky plaukia, kol toj kimsa ažkliuvus, parpus, ar  in kelias... Tadu laksta in krygas gabalą na  gala  galan, runkam plavesuodami, kol lig kelių ar bumbai pasnėry šoka drumslan vandenin. Išlypy in krantą stavinikuoja, varvunčiais burnasėliais, be viena čebatą, stirena, šūla. Nama bija ait. Žina, kad ne tik karštas arbotas ale ir skūron gaus.
Kelias nedėlias apsimtas pievas laikydavas. Stojus pagadai vanduo  paslūgsta, inšyla, apsipakajija. Ščiupokai  net nugaras iškišy  meiliai žvynais trynas, ikras pria žalas lipda. Šaltas varlas, net  išprakaitavy, kurkdamas  kurkulus laidžia. Paskiau didelas akis iš vandenia iškyši  laukia, kol nuslūgus vandeniui, kur kakioj gilesnej dabelaj, kūjagalviai pastavinikuodami vadegėlam vyksėt paslaidžia... Starkai varlas snapais žegnoja, galvas ažriety ryja... Didelis mažų. Kaip žmonės... Tik starkai iš badą...  Dabar ir vandenia pavasarinia tiek nebebūva, ir tas pats valundam slunga. Nei vandenia, nei ščiupokų nugarų, nei prisimtais aulais bezdielnikų su žeberkliokais in kraivas lazdas.          
Sausu vasarų sliekas vietam perbristu...
Pa sekmynių, būdava, paupėn vaikų daugiau, negu velnia arklių ajeruos sulėkdava. Su vaikais ir bobas rūbus kultuvem duoda, mazgoja... pletkavoja. Katrie meškerioja, kabliukų iš cvieka in ašuta ažrišy, tiem kultuvi vis roda kakias didelas ut, ut, ut kur matas.
Maudas, visokia auguma... graužavirbas runkam gauda, in meldų kulių priplauky vandenia lelijas skyna – mergiotem pratinas davanot. Braiduntiem kilbukai su karčiūškam, kaip šuniokai aplink kojas laksta, kutina. Augesni nosį ažuspaudy pa vandeniu...Gyrias išnyry, kas kad puse pakaušia mates, kiek sprindžių prieš srovy nunėria, kiek pa vandeniu išbuva. Nama nenuvarysi. Baltu ajera ar melda pašaknį išlupy pakrumta ir vėl ratais bizdelioja, žalėj suspunčiadami griuvinėja, vandenin pilvais pukši. Ir suaugi inlysdava, bobas lik kelių, dedai lik kriautiniai, atsgaut, nusmazgot. Tik spakainiau.
Na atavarai kakie buva. Tumsus vanduo skradžiai žemy rodas. Striokas prėjus jama. Ribakai dvejas vadelas suryšy dugna nepasiekdava. Dugni kuojas, jašeriai, ščiupokai medžiais. Paviršai šapalai, vienu akim kranta žalėn žiūrėdami, pliauskam gulinėja, snūduraja, kol prėjis smilgas pakriūtėlaj nesušežini. Minkoj sravelaj akleikas, kaip kūčių silkes...Kiek viska upelaj ir pria jas gyva buva.
Nebesmata   ajerų, meldų, šapalų pliauskam atavaruos...   karčiūškų,kur kojas kutindava. Baltų lelijų, katras mergiotem už nugaras kavodavam... Ir vaikai sekmynių nebesulaukiuntys, pria besbaigiunčias upelas atlėky, rodas nebe takie zgadni. Vis girdis Motinas  miniunt neletuviškai...
Baigias mana upela patiem žmanėm ir čėsui padedunt. Didela vigada pria gražias, visokias gyvasties pilnas, upelas gyvint. Kantanti visi aplink buva. Džiaugsma, atgaivas, ramybes, naudas, žmanėm kiek. Ale, baigias mūsų upela, baigias žmones pria jas. Panoky, paaugy ir visai da... Baigias Dieva davanoti džiaugsmai... kai nebelieka nei kuo, nei kam džiaugtis.
danielius60