Mano

Išplojant garsui biso – kam lankstausi
Išglostyta savimeilės kaitra
Ant pjedestalo lipdama klaupiausi –
Nes tyčia mano laipto nebėra

Jie nušvilpė suklupusį lipimą
Pašiurpo spjūviais apkrėsta kakta
Aš vėl grįžau prie savo rasės gymio
Kad atsistočiau paskutinėj eilėje

Aplink regiu raminantį miražą
Kaip motina apglėbusi pečius
Paliečia lūpom savo vaiką mažą
Ten nepaslysiu – laiptų nebebus
Nuodai