Kartais norėtum kai ką pamiršti,
Bet pamiršti negali.
Nevirpa stygos, negroja pirštai,
O sieloj bedugnė gili.

Būna, taip norisi langą atverti,
Nubėgti per apsnigtus laukus.
Kybau kaip ragana ant sverto,
Kaip šapelis pasroviui plaukiu.

Ir kiti plaukia su manim,
Mintys ramybėj nepalieka.
Atmintis degina ugnim,
Iš savigarbos nelieka nieko.

Neatidarysiu durų ir neišeisiu
Į neaprėpiamus tolius ir žemes rasotas.
Kartais man būna taip keista.
Ant bangų supas mažas daužomas luotas.