Mano senelis (diedukas) ūkininkaudamas svetimų nesamdė, viską pats darė, bet i šeimyną spaudė prie darbo, o kada reikdavo švęsti, tradicijų laikėsi griežtų, labai religingas buvo.
Sekmadienis - šventa diena, pats nieko nedirbo i kitiem nevalia, iš ryto visi  septynis kilometrus į Seredžiaus bažnyčią, paskui poilsis, ką norit, tą veikit, norit žaiskit norit į šokius, ar pas draugus eikit, o  nuo pirmadienio vėl visom jėgom į darbą. Seniai kaimynai sueidavo i pas mus, papolitikuot, paklausyti, kaip diedukas skaito laikraščius, knygas i žurnalus. Tik jis vienas kaime tiek laikraščių užsisakęs buvo i tiek žinojo. Kalbėti galima buvo  apie viską, bet nemėgo laisvamanių, kurie prieš dievą ėjo, su tais jis nedraugavo. Mėgo su kaimynais i kortom pagrajyt, bet tik ne iš pinigų, arielkos iš viso negėrė i baisiai latrų nekentė, buvo Valančiaus blaivybės draugijos narys, tad vaišindavo arbata i medumi, nes vienintelis kaime bitininkavo.
Šiokiadieniais, dvyliktą valandą, šeimyna mesdavo visus darbus, gerajam kambaryje moterys dengė stalą balta staltiese, diedukas pats palypėdavo ant suolo, nuimdavo nuo sienos medinį kryželį ,,Mūkelę“, dėdavo ant stalo i visiems melstis, nė nemanyk simuliuoti.
Jeigu tuo metu kas nors svečiavosi, nesvarbu, jaunas ar senas, tai i jis turėdavo sėstis prie stalo i kvit, -  prašau kartu poteriaut. Kas to nepadarydavo, diedukas po maldos tam net rankos nepaduodamas praeidamas pro šalį  sakydavo:
- Atėjęs radai juokiantis – padėk juoktis, radai verkiančius – padėk verkti, radai meldžiantis – padėk melstis, o jeigu – valgančius, persižegnok i sėsk prie stalo, o daba maža kalba i nueidavo savo reikalais.
Ta ,,Mūkelė“ buvo labai sena, tėvas sakė, kad nepamena iš kur ji, matyt ją diedukas iš tėviškės atsivežė.  Kiek pamenu, tai buvo senas, senas, juodai dažytas medinis kryželis su prikaltu ,,Jazuliuku“.  Kabojo ji ant sienos, pietrytiniame namo kampe, tarp Šv. paveikslų, būtinai ten, nes į tą pusę buvo Seredžiaus bažnyčia.
Kryželį labai garbino, nepradėdavo nė vieno darbo, nenuėmęs nuo sienos i nepabučiavęs i mums, anūkams duodavo pabučiuoti. Taip jau nutiko,  kad i paskutinį kartą ,,Mūkelę“   pabučiavo prieš mirtį. O buvo taip..
Atėjo toks laikas, kai diedukas jau nepajėgė išeiti laukan šeimynos ,,paganyti“, nes anksčiau nė vienas darbas nebuvo nepatikrintas, ką šeimyna bedirbdavo viską jo skvarbi akis matė, viską pastebėdavo, jeigu kas ne teip padaryta, tai laikykis, tuoj perspės, pamokys i nesiginčyk, lieps perdaryti ar pataisyti. Nueidavo, lazdike pasiramsčiuodamas, atsisėda galulaukėje, ką pasitiesęs, i stebi kaip šeimyna dirba, arba pats ką nors triūsia, ką nors knibinėja, bet tą dieną niekur nėjo, pasimeldė, perskaitė laikraščius i dūsaudamas kelis kartus pakartojo:
- Tai negi tam ateinančiam žmogeliukui teks stupyt?
Tuo kartu niekas i neatkreipė dėmesio, ką jis čia murma panosėj. Visi buvo darbais apsikrovę, mat mamikė išvažiavo į Seredžių sesutės naujos parvežti, o mes su broliu jos labai laukėm, bus su kuo pažaisti, paskui labai gailėjomės, kai reikėjo lopšį supti, kol ta rėksnė užmigs.
Retkarčiais, iš neturėjimo ką veikti, jie su bobute kortom lošdavo. Pasiėmė kortas ir šį kartą, bet broliui nušvilpus, ar žemėn nukritus vienai kortai, gerai nepamenu, mat aš tuo metu, pas mamikės tėvus gyvenau, kol ta su sesute ligoninėje gulėjo. Diedukas tuo kartu pralošė, nors tai retai pasitaikydavo, nes bobutė tankiai jam nusileisdavo i susipykęs, tarė:
- Tu mani apgavai, teip negalėjo būti, žiūrėk, viena ant žemės guli, metė kortas
ant kanapos (toks platus suolas su mediniai atlošais, prie pečiaus stovėjo) i nuėjo zacirkos žnaibyti, tankiai jis pats sau ją virdavo.
Kaip ir kiekvieną kartą, prieš darbą, užlipo ant suolo, nukabino ,,mūkelę“ nuo sienos, pabučiavo i staiga atsilošęs dėjosi aukštielninkas aslos vidurin i viskas, rankoj kryželis, o bobutė pribėgusi išgirdo, kaip jis paskutinį kartą sušnabždėjo:
- Ateina, nauja gyvybė, ateina...
Pamenu, kabojo kryželis virš dieduko galvos, ant sienos, te kur jis buvo pašarvotas, viduryje gryčios prie rytinės sienos. Man tada buvo du metai, bet da biški atmenu, kai su tėtuku (mamikės tėveliu) į pagrabą atvažiavom. Įėjus vidun, pralindom pro uždengtą gūnę, pakabintą ant durų, tėtukas atsiklaupė ir aš šalia, po to privedė mane prie grabo, nukabino nuo sienos ,,Mūkelę“ davė man ,,Jazuliuką“ pabučiuoti, o paskui ir diedukui  ranką, kam to reikėjo aš tada nesupratau, bet tik tiek teatsimenu.
Po trijų dienų dieduką išvežė, o grįždami atgalios sesutę jo vieton parvežė, o  ,,Mūkelę“ vėl tarp  Šv. paveikslų pakabino.
Dviem metams prabėgus ir vėl ,,Mūkelę“ perkabino, tik te grabe jau bobutė gulėjo, jos laidotuves jau geriau pamenu. Stovėjau, mamikės pastatytas, prie šiaurinės namo sienos atsirėmęs į tėvų lovą, žiūrėjau į ramiai gulinčią gerąją bobutę  Ji labai mus mylėjo, vis ką nors skanaus rasdavo, pati jeigu ką gaudavo vis į kvartūko kišenę dėdavo. Buvo pagrindinė mūsų užtarėja, jeigu tik ką iškrėtei, bėgi pas bobutę į sterblę, te tavi niekas nepalies, apgindavo ji i nuo dieduko  lazdikės i nuo tėvo rūstumo, te buvo niekas nebaisu. Daba ji gulėjo išpuošta i nejudėjo. Apžiūrinėjau taip pat i už jos prie stalo sėdinčius  i giedančius giesmininkus. Tik niekaip nesupratau, kaip te kampe tetulelis (mamikės sesers vyras) ant radijos sėdi, nes te kampe tokia dėžutė ant etažerės anksčiau stovėjo i kai paleisdavo grajijo i šnekėjo. Da mano maža galvelė nesuprato, kad ją galima buvo išnešti į kamarą.
Po laidotuvių kryželis vėl prie Šv. Paveikslų į savo vietą sugrįžo.  Kabėjo jis te, kol naują namą pastatė, o senąjį nugriovė, tada perkėlė į naują vietą ant pietinės  naujos gryčios  sienos, kur i Šv. paveikslai persikėlė.
Vėliau, pertvarkius namo vidų ,,Mūkelė“ buvo perkelta į tėvų kambarį, o i jiems amžino poilsio atgulus prie diedukų Seredžiaus kapinėse i daba pas jaunėlį brolį namuose, kaip šeimos relikvija saugoma, tik jau nuo senumo vienas kryželio sparnas sudūlėjo ir nulūžo, o kiek ,,Mūkelei“ metų ir iš kur ji atsirado niekas nežino i tikriausiai jau nebesužinos....