Tarp skausmo žodžių, tarp kalnų griuvėsių
Didybės, Laisvės švytinčios garbės
Ilgai ilgai Tyla maldos stovėsiu
Po rudenio lietum, kol prakalbės

Jisai lietuviškai kaip mano baltas  sodas
Ar tas berželis lauko pakrašty –
Nenusimink, brolau, raudos Tau pūgos odes
Ir virpesiai voratinklių šilti

Ant  Laiko Kaukės...Tavo Mintys užrašytos
Lietum atsikartos Pagoniškoj Ugny –
Milžinkapių skeveldros sielon ritas,
Nors ten jau švino prakeiksmai vieni...

...Su įtūžiu džiugiu į širdį pametėta –
Dabar skaitau aš knygą debesų...
Ir ten, brolau, pražydus slenksčio mėta,
Yra tenai Šviesa, bet ir tamsu –

Apgaulė tik viena žvaigždžių mozaika
Virš mūs galvų toj vasaros nakty –
Ruduo pašaus tą pramuštgalvį Laiką –
Ir liks tik perdegus pluta karti...

Kiek daug sugėrė žemė skausmo žodžių
Ant gedulingųjų gėlių griūties...
Kaip vilkė užspiesta aš pranašiškai uodžiu
Pro debesį... Kol varnas priartės,

Pavirsiu tūkstančiais besvorių meteorų
Ir nukeliausiu baltu spinduliu virš Laiko ašmenų –
...Juk aš tik pasaką pasekti Žemei noriu,
Kuria beviltiškai vis iš Nakties einu...

Bet vis tikiu... ir vaikiškai tikėsiu,
Kad laumės geros, o velniai žali
Smuikuoja lyg žiogai, savu pavėsiu
Supjaustę Saulę, rauda nuošaly,

Be galo gailis, Šviesą paskandinę
Savo kišenėje garbingoj ir orioj –
Tikiu, brolau, aš dieviška Tėvyne,
Rasos stebuklu gyvenau kurioj...

...Jos ašutiniais rūbais ir klumpaite,
Kurie pavirsta į gelmių uolas –
Ir Tau sakau, brolau, nepasikeitę
Praeinam šviesmečius kaip Tas Šventas Girias...
..