Sumeluota daina
Pakraščiais sumeluotos dainos pasiklydo sujaudintas laikas
Ir išlinko dangus iš nakties sopulingų akių,
Šėlo mintys neūžaugos — nerimą prietemoj vaikės,
Tarsi žaistųs balsiukai negimusių mūsų vaikų.
Užkalbėjau dienas su laiškais ir keistais atvirukais,
Su rausvais nuo svaigiosios aistros kuždesių paryčiais,
Kai dar grakštūs žibintai šviesom išlinguodami supos,
Kai dar būsimas džiaugsmas kalbėdavosi su sapnais.
Tu dabar tik rūkuos, prisiglaudęs ne mano šėšelį
Ir ne man tą fantastišką prozą užkimęs skaitai.
Aš slystu pakraščiais tos dainos, kuri tąkart sugėlė,
Nes dainuodamas man, tu, brangus, ją ne man dainavai.