Pasimirė draugai poeto,
o būt vienam –
baisiau negu baisu.
Kažkokia baimė smelkiasi,
tą baimę sunkt gali.
Ta baimė gimdo, Diev,
Nevykusius nevykusius eilėraščius...

Jis rašo apie tautą,
apie bėdas opias pasaulio, tik...
jam tai tolima. Nežinoma. Nesava.
Poeto akiniai kaip reikalas rasoja,
nuo nosies teka prakaitas sūrus.
Tik eilės gyvybe nebealsuoja,
jis rašo –
traukiasi dangus.
Jis rašo, bet žodžiai jau nebe tokie,
Jie tarsi kaip draugai po žemėmis atgulę.
Pritvinkę druskų, stringantys gerklėj
Poeto, gal jau ne poeto, posmai.

Betgi kitaip nebeišeina –
nes to, kas sava, nesupras skaitytojas –
juk jis neaugo,
negyveno draugėj su vargšu poetu.
Vargšiukas gi nepasakys, kad
jo skaitytojas anapusinis,
kad dvasios plotų katutes.

O juk gyventi reikia.
O juk rašyti norisi.

Ir vis dėl to baisu.
Baisu vienam palikti.
Nes vis sunkiau
širdis krūtinėj plazda –
Poetinė širdis.
Svarbiausioji poetui.