Laikas maudo naktis, jos sušnypščia lyg karštos žarijos
Ir vis taikos įgelt, jei nors retkarčiais kampą pakeisčiau, —
Juk visai ne dėl to, kad naktis mėnesienos nebijo,
O todėl, kad ir ji nesuranda nuo nemigos vaistų.

Žiojas burnos plačiai, kad tik savąją tiesą išrėktų,
Lūžta adatos šalčio ir sminga į atvirą nervą.
Išvarvėjo medus pro suskilusią nuovargio lėkštę,
Sulašėjęs lašais į apnuodytą vakaro dervą.

Taip slidžiai pro pirštus prasisunkus šviesa plyšį rado,
Sminga akys tolyn, jau suvelti minčių nieks negali...
Su tavim per dienas paukščių pieną ragaujant badavom
Ir stebėjom, kaip dega liepsnoj sidabriniai drugeliai.

Toks gėlimas dienų, vis dažniau išsislapstom po pozom,
Nestovėsim daugiau atlapotais glėbiais tarsi vartais.
Per ankšta tapo mums ir brangiausiai išdailinta ložė,
Tik žarijų karštų pelenai po pėdom išsibarstę.