Eil. pakuždėti sau (LXXVIII)

Jau laikas vakaro.
Kiti dar taria,
Kad ir aš iš vakar.
O kai tiesa,
Ką kam sakyt gali?

Palyginu raukšles
Ir, regisi, ant delno
Susižeria arimai tėviškės jauni.
Man daug gražiau į praeitį nueiti,
Nepaskubėjus nusiminti savimi –
Nedaug belikę, ką vadina Šklėriais –
Viena, kita, trečia pirkia suplyšusi
Ir nedrąsu,
Jeigu kas beldžia į duris.

Bet štai ir vėl pavasaris.
Vėl knyvės klykteli: sveiki – gyvi!...

Nejau?
Nuo delno šypsosi arimai sužerti.
Kaip Kristus laiminu gyvenimą,
Žegnodamas žodžiu, prisiminimais, savimi.

Nušvinta vakaras,
Sugrįžtame atgal iš vakar
Ir giedam kaip jaunatvėje
Beržų sula apsvaigę ar girti.

Pavasaris...
Pelėda