Aš nebijau
Akmenėlių girgždėjimas rankoje priminė lašų, tykštančių į žemę, garsą. Sakė, kad diena bus graži. O jau nuo pat ryto lijo. Lijo daug. Sunkiai. Lašai vis kapsėjo, kapsėjo, varvėjo per langą. Gatvėse kaip apvirtę laivai plaukiojo skėčiai, o žmonės, tie tirpūs žmonės, slėpėsi po jais.
Ajai patiko lietus. Delne gniaužydama akmenukus ji pagaliau apsisprendė. Nesvarbu, kad jau vėlu, eiti vis tiek reikia. Taip jau būna. Aja užsimerkė, ištiesė pirštus ir akmenėliai pabiro — basomis pėdomis ji jautė, kaip nuo smūgio suvirpėjo grindys.
— Tai eisi?
Mama visuomet taip klausdavo. Iš pradžių Aja dar norėdavo atsakyti, kad gal ne — šiandien liksiu namie, tačiau žinojo, kad kitaip negalima. Tai nieko ir nesakydavo, o motina tik paslėpdavo savo akis delnuose.
Lietpaltis buvo raudonas. Aja daug mieliau būtų vilkėjusi mėlyną, tačiau jis jau per mažas. O mama neturėjo pinigų naujam. Todėl nešiojo raudoną. Iš turgaus. Mama mokėjo pusę tiek, kiek kainuoja mėlynas. Aja nesipriešino.
Gatvė buvo tuščia. Matyt, todėl, kad jau temo ir žmonės vis įjunginėjo tas švieseles palubėj — norėjo dar bent trumpam prisišaukti dieną. O gal todėl, kad vakaras paslaptingas. Ji skubėjo, norėjo dar iki ryto būti namuose.
Kelias nebuvo tolimas. Durys, kaip ir visada, nebuvo užrakintos. Aja užmetė paltą ant kėdės.
— Vėluoji.
— Šiandien lyja.
— Atnešei?
Aja dar sudvejojo, tačiau pamačiusi alkanas akis ištraukė iš kišenės pusiau sulenktą voką. Senolė paskubomis jį atidarė. Prieš išimdama, kas viduje, giliai atsiduso.
Ajai nepatikdavo čia ateiti. Tačiau taip reikėjo. Taip jau buvo nuspręsta. Ji bijojo priešintis. Senoji vis gąsdindavo, kad bus bėdos. Aja pakluso. Mama irgi pakluso, nors viskas išties tebuvo jos sandėris.
Nuotrauką ji ilgokai vartė rankose. Sukiojo, sukiojo, vis prikišdama artyn veido, tai nusišypsodama, tai suraukdama antakius. Ajai atrodė, kad senolė jau pamiršo, kodėl ji čia atėjusi. Tačiau ji tik tėkštelėjo nuotrauką ant stalo ir mostelėjo ranka.
— Eikš, pabursim.
— Aš nenoriu.
— Juk žinai taisykles.
— Rytoj nebeateisiu.
Senoji nusispjovė ant grindų.
— Sakau, eikš. Bus bėdos.
— Aš nebijau.
— Bijai, bijai. Užuodžiu.
— Rytoj nebeateisiu.
Aja apsisuko ir kaip išgąsdintas kiškis nubėgo į prieškambarį, nusičiupo nuo kėdės paltą, tekina pasileido namo. Su visais drabužiais, visa permirkusi, susirietė po antklode. Nė pati nepajuto, kaip užmigo. Kai prabudo, vis dar lijo. Drabužiai jau buvo išdžiuvę. Aja nusileido laiptais į virtuvę. Mama sėdėjo vis dar paslėpusi akis delnuose.
— Šiandien neisiu, — pasakė.
Kurį laiką buvo tylu, tačiau netikėtai, ir, rodos, visai čia pat palei langą žybtelėjo žaibas. Dangumi nuvilnijo griausmas. Aja priklaupė ir padėjo galvą motinai ant kelių.
— Nebijok, — sušnabždėjo ši.
— Aš ir nebijau, — šyptelėjo Aja.
Po stalu vis dar mėtėsi vakarykščiai akmenėliai.