Čia kas naktį į namų stogus
Beldžiasi lietus be perkūno arijų stiprių.
Aš vis dažniau užsuku, kur kertas upių sraunių takai,
Kur gimtąją pievą vėjas draiko.

Aš jokiais būdais nekeisčiau
Kryžių kalno šventumo, Europos vidurio.
Netildyčiau vyturio dainos.
Neardyčiau švelniųjų Nidos kopų.
Negriaučiau Šatrijos kalno padėdės...
Juk nesugebėčiau – mana širdis plyštų iš skausmo,
Nes Lietuvai skaudėtų...
Nes per daug myliu lietaus kraštą.

Aš supykčiau,
Jei Čepkelių raistas išnyktų.
Neduok, Viešpatie Visagali,
Kad lietuviška dvasia mus apleistų.
--------------------------
Nedraskykit lietuviškų ąžuolų.
Nedeginkit Maironio kūrinių.
Negriaukit dvarų istorijos –
Nekeiskit Lietuvos...

Palikit Velnio duobę,
Kad priešai ją sutiktų
Ir iš jos neišliptų —
Nekeiskit Lietuvos...