Apsiniaukė dangus lyg iš pykčio
Krito snaigės lyg vario kariai.
Tyliai sukrankė varna
Ir garsas nuskambėjo
Kaip kraupūs varpai.

Tyloje blyškios šuniškos akys
Ir pavargę lyg katės veidai.
Slenka tyliai šešėlių kariaunos
Kaip nerimstančių dvasių pulkai.

Apsitraukęs dangus tyliai rauda
Krinta snaigėm juoda tuštuma
Ant namų ir ant medžių viršūnių,
Bet jai vietos vis tiek negana.

Tarsi patalą purto ant stogo
Išprotėjąs klaikus juokdarys.
Kas išdrįs pasakyt, kad sekundėm
Skuba valandos, dienos išvis...

Apsitraukė dangus lyg iš skausmo,
Lyg girdėdamas mano mintis...
Ir pakilo į mūšį snaigės
Lyg variniai kariai miniomis.