Spindulių šokis kardais,
Dūžiai stiklo verpetuose —
Žiemos dejonių pabaiga.
Ryto stygose saulės pirštai
Kedena keteras laukų,
Šluoja pėdsakus snaudulio.
Alsavimas budina naktį gėla.
Tik varveklių adatėlėm siuva dylantį rūbą.
Lyg aikštinga poniutė žemė įsigeidė naujo apdaro.
Dar derasi, dienų monetas skaičiuodama.
Skraistė žaižaruojanti plevena ore ir širdyje…
Išsibarstys šypsenose tarp dangaus ir žemės — tegu šoka!