Marijona, sena tėvų pažįstama, per karus neteko artimų, todė jos diena prasideda i baigias mūs namuos. Rudeniop einam abidvi į Pažerių girią grybaut. Gerai ana žino visus uogynus,baravykynus, mikliai i be vargo pilnus gurbus prisirenkam. Tada pleškam prie ažero, an išlikusio tetukės tėviškės akmenio pasėdėt. Sudrimbam, raivomės, kojas ištiesusios. Paskuitės išsitraukiam mamos inbruktus kropelius, kemšam pilna burna, užgerdamos šalmėčių arbata. Alkį numarinusios, tylim, dairomės. Dievulėliau švenčiausias, kap čia gražu! Atsižiūrėtie negali.
- A matai pro anuos medžius dunksančią sodybą? – atmetusi
ranką, rodo  teta. – Te Kudirkynė. Triobesiai jau ne tie, Kuncaičių budavoti. Tik klėtelė da po senovei pro medžius kyšo. O te, - mosteli  nykščiu in kitą pusę, - senoji mokykla, kur Kudirkų Vincuks mokinos. I aš į tą pačią ėjau, suolą su Vincento išbrūžytom raidėm mačiau.
Staiga nurimsta, susimąsto i priduria: mažiukė buvau nešpėtna mergiukė, garbiniuotais plaukučiais, didelėm mėlynom akim. Mazgiai kukulake vadydavo, o dičkiai – aniuoluku. Kožnas pašnekydavo, retsykiais net saldainę kyšteldavo. Tep pamažu šitam išlepytam aniuolukui ėmė ragučiai dygt. Užsimanysu, būdavo, gardėsiaus šmotelio , ožiuosiuos, bliausu, kol kas nors neišsikentęs ima i išpildo visus mano naravus. Namiškiai kraipo galvas: be beržinės košės su išpaikyta mergiščia rokunda jau prasta.
Važiuoja sykį pro šalį pažįstama ūkinykė nuo Margių. Mano  tėvuks kriaučius buvo, ne tik josios šeimyną, visą valsčių apsiūdavo. Taigi dirst toji in mūsų kiemą, mato – visų numylėtinė Mariuka žliumbia.
- Kas dabartės tave, vaikeli, nuskriaudė? – stabdydama arklį, smalsauja važnyčiotoja.
-    Blynų noooru,- striūbauju.
- Šok še. Padėsi ma žąsis ganyt, čirvablynių iškepsu,- plačiai nusišypso tetukė.
Ilgai kaulyt nereikė. Mikliai insitaisau an vežimo pasostės, imu bėruką ragyt.
- Luktelk da biskutuką, reikia mamai pasakyt, kad išvyksti.
O čia jau i mamelė ranka bežegnojanti.
- A leisi, susiedka, dukterį žąsų ganyt?
- Jo jo. Tegu pagano. Darbas visus ožiukus iš pasturgalio
išvaikys. Po nedėliai ateisu pasižvalgytie, kap sekas.
Ganyt teko trumpai, ale iš tos ganiavos atsiradęs paveikslas ilgokai šeimynstubė kabo, kur pagrabiais tursuoja žąsukų pulkelis. Takučiu, rykštuke šmaguodama, bidzena piemenė, šalimais - gaspadinė. Paskutinis smagiai rankom mostaguoja dėdė Petras. Tep tep. Tas pats Rimša, katras savo  ,,Vargo mokykla” pagarsė. Retai svečiuodavos, ale  čia jo tėviškė, todė, kai tik būna Kaune, ima i parbilda. O visus bežygiuojančius Iškauckų Vincuks, mūsų kaimo maliorius, slapta nupaišė.
Šiandie anie jau nuo debesukų mus tėmyja. Paveikslas taipogi išgaravo. Galė naujieji gyventojai nublukusį išmest. O gal per sumaištis pražuvo. Daug vandenėlio nutekė, smūtnų dienelių skradžiais nuvė. Keitės valdžios, kaimą siaubė aršūs plėšimai, nepritekliai terio. Ne tas žmonėm rūpė.