Susispietę į virtinę žodžiai
Kaip benamiai ant grindinio šalto
Glaudžiai vienas prie kito nukritę
Vis galvoja kaip grįžti į pradžią
Tik jie taip niekada ir negrįžta
Nes per daug gerbia savo reikšmes
Pasislėpę pasklidę po tylą
Ir nakvoja užmigę laike
Jie parklupę tik išmaldą gavę
Iš kančios pagimdyti luošiai
Kurių varganą prasmę pažymi
Išgyventi nebylūs jausmai
Susispietę į amžiną ratą
Kaip vilkolakiai staugia per delčią
Mano žodžiai randais užrašyti
Ant pageltusio popieriaus verkia