Įstatymų tankiuos brūzgynuos
                        paklydo tyruolė laisvė.
Kaip visad liejas kraujas, vynas,
                                 savivalę palaisto.

Sukilnintas gudrumas valdo,
                  pinkles paspendęs laisvei.
Kažkoks kvailys sudėjo maldą    
                     ir meldžias jai tikriausiai.

Išjos į mūšį sveikas protas,
                         prigimtį pasibalnojęs.
O laisvė tyli ašarota,
                         sau nauda išbujojus.

O ateitis visiems artėja:
                        ištiesi kojas ir rankas.
O galynėtis kam su vėjais? —
            Man laisvės niekad nepakaks!

Vis alksta siela nerami:
                      trokštu laisvėje gyventi.
Bet laisvė nesimėto patvory,
                        ją reikia savyje atrasti.

Kas žingsnį, gęstant mirksniui atmintyj,
                         ją vėl turi savy prikelti,
Kilni, graike, tavo išmintis:
      „Man laisvė — tavo laisvėje gyventi!“

Ji įbrėžta liepsna į baltą lapą,
                                 o gal tiesiog į širdį.
Jei vien tik lapas — būtų kapas,
                          o širdis, tai kas ją girdi?

O gal jinai kokia žaltvykslė,
                    paklydus sielų labirintuos?
Įsižiebia kažkur, kažkur išnyksta,
                  palikus lūkestį nenumarintą.

Tarsi užburtos minios skuba
                                 į palaimingą šalį.
Aprengs ją aukso rūbais,
                          užkels ant pjedestalo.

O kaip gi reikalai su siela,
                     juk tik joje laisvė tarpsta?
Savivalė kibirkštį užlieja,
               vis dar su prigimtimi vargsta.

Ir taip iš amžių glūdumos —
                   AŠ laisve visada svaigstu.
Pamosiu jums nuo atbrailos,
                 čia būt baugu, bet ir svaigu...