Kovo 5 d.
Užmerktos akys į viską privalo pagaliau atsimerkti. Pavasaris, šviečia saulė, šviečia mano vidus. Ir nieko man netrūksta: esu mylima, vis dar turiu porą nuostabių draugių, šaunius tėvus, nervinančią sesę, nuolat besirūpinančius senelius, patį gražiausią draugą – turiu ką mylėti! Ir jie mane myli! Kad ir kartais to nepasako – vis tiek, juk kai myli nebūtina to kartoti kas kart susitikus, užtenka parodyti. Rūpestis, dėmesys, šypsena, žvilgsnis – kiek daug gerų dalykų tai byloja. Visiems žinomas tas jausmas, kai kažkas tave nuolat stebi, juk jis labai stipriai jaučiamas, nors į tą, kuris spokso tiesiogiai ir nežiūri? Tas jausmas kai kažkas tave myli be galo panašus, tik širdžiai daug mielesnis, nes tada kažkas žiūri ne tik į tavo išorę, bet ir vidų. Nuolatos tą gali jausti ir vis džiaugtis, jog turi tą dovaną. Nieko nekainuojančią, nieko nereikalaujančią. Ir atsakyti tuo gėriu nieko nekainuoja, o svarbiausia, jog tai malonu. Malonu duoti – malonu gauti. Tą patį.
Pavasaris, šviečia saulė, o aš šypsausi... Šypsausi sau, nors niekas ir nemato. Apsivertę darbais neranda laiko sau, o juk tai visų svarbiausia. Nes kada randi laiko sau, randi ir kitiems. Pamilsti save – įsimyli kitus. Kas gali būti geriau, nei suvokimas, jog esi žmogus tam, kad ne tik egzistuotum bet ir gyventum?!
Aš, kaip žmogus, blaivia galva nuo šių laikų pastovėj per visus galus kišamų nesąmonių, galiu tik didžiuotis, jog pro visą tą miglą įžvelgiu tai, kas mano gyvenimą daro gražų. Kas ir kitų gyvenimus gali padaryti gražius, jei tik patys to norėtų. Žmonės, juk yra kartais dalykų daug svarbesnių už neišplautus indus, nesutvarkytą kambarį ar netgi nuovargį. Juk kartais taip gera visam nusikalusiam nuo kojų tą nuovargį sukoncentruoti gerumui ir neturėti jėgų pykčiui, irzlumui. Grįžus namo nusišypsoti vyrui, žmonai, vaikams, galų gale katei susirangiusiai prie židinio. Pažiūrėti į veidrodį, nusišypsoti ir mintyse sušukti: kaip šiandien gražiai atrodau! O jei yra atvirkščiai, tiesiog nusijuokti ir pateisinti save, jog blogas makiažas arba tiesiog pritrūko miego. Tiek nedaug reikia. Juk ir kitiems daug maloniau girdėti, kada vietoje „Kaip šiandien pavargau“ išgirsta „Koks gražus šiandien buvo oras“. Niūriam pasauly kartais gyvenam, bet kai pagalvoji, koks esi pats, tokią ir kuriesi aplinką. Jei pačiam viskas tinka taip kaip yra, pasineri į apatiją ir viskas vienodai, bet jei vietoj to ant stalo pasimerki puokštę gėlių, į ją pažiūrėjęs nuolat nusišypsai. Grįžęs namo mylimas žmogus taip pat nusišypsos, nes pajus jaukumą sklindantį nuo tavęs, sklindantį nuo gėlių.