Iš visų teoremų sunkiausiai įrodoma,
Ar būsim laimingi, kai stumdomės dviese -
Pajust gyvą kraują praleidžiamos progos
Ir stringa gerklėj norų žodžiai atvėsę.
Akių gelmėje kur žėrėjusios kibirkštys,
Kur išskleisto glėbio jaukiausia užuovėja?
Tylėjimas apmaudo žvangesio prišnerkštas,
O išlydis žvilgsnio ir drumsčia, ir nuodija
Kiekvieną priglusti godojusią sielą -
Mes  - kiautas, kur šliejasi mažas ir senas.
Kuris atgailaujam, kad karą sukėlėm?
Kur vandens stiklinė, kai sužeistas stena?
Tik purvas ir kraujas ant mudviejų vėliavų,
O ašarų stinga nors vieną išplauti.
Ir šiandien prieš aušrą abudu štai kėlėmės,
Paliaubų derėti? Dėl būvio kariauti -
Dėl plutos šeimynai, dėl amžino troškulio,
Dėl vištos, dėl karvės, dėl malkų, dėl vietos,
Užmiršę abudu, ką turim įrodyti.
O karas? Jis niekad nebūna laimėtas.