Prakalbėkit šilais, žaliom giriom,
prakalbėkit griaustiniais, žaibais,
jūsų žodžiai čia dievdirbius giria,
jūsų žodžiai su rytmečio saule pareis.

Jie pareis nusilenkti mūs žemei,
kur rusena šventoji ugnis,
kur radauskai sau semiasi peno,
jų būtim čia prašvinta ir temsta naktis.

Jie gi juodalksniais ilgis gimtinės,
jie negali sugrįžt į namus,
tik tie žodžiai takelį pramynė
ir paminklas tai žemei lai bus.

Jie bylos, kad jau nieko nenori,
ne tik pragaro — aukšto dangaus,
tik pakilti su paukščiais į orą,
kai aušra ilgesingai nuraus.