Tobulumas į liūdesį

Kovo 4 d.

Nebemiela savoji ramybės oazė. Nebejaučiu jaukumo troškimo. Ko gero labiau už viską dominuoja noras pakišti galvą po šalta stora kaldra ir užmerkti akis. Klausytis tylios muzikos. Ir nieko nejausti. Jau kadaise taip buvo – vidus merdėjo. Išorė tylėjo. Kaip šalčio pakąstas serbentų krūmas, kuris kasdieną kliudo akis. Sumenkęs, niūrus. Bet viduje dar kažkiek gyvas. Ateis vasara – ir sužaliuos. O ką aš? Per prievartą spausiu šypseną, per prievartą ašarą. Stumsiu tas emocijas iš vidaus, nors jos netikros. Bet gi gal tikros? Ne. Turbūt ir meilė netikra? Ne! Meilė tikra! BMW, mano taip numylėtos firmos rūbai, rožės, kvepalai. Kvepalai... Ir cigaretės kaskart susimaišiusios su jais. Šampanas. Šokoladas. Tobulybė. Noras vemti...
Deimantė