Vis sugrįžtu prie tų pačių temų,
Kurios seniai ramybės neduoda.
Pabunda ledo guoly chrizantemos,
Išėjusios į tolį per pirmąjį gruodą.

Mąstau taip pačiai, galvoju apie tą patį,
Apie tai, ką seniai galėjau sustabdžius pamiršti.
Paraudo gebenės. Ryto rūkas kvepia.
Suvirpa nutilusios stygos ir jas liečiantys pirštai.

Nežinau, kada baigsis tos temos,
Nežinau, ar nuo jų išsilaisvint pavyks.
Jei buvo prašvitę, tai vėl sutemo.
Subruzda mintys kaip bičių avilys.

Ir vėl sugrįžtu prie temų tų pačių,
Negaliu atsiplėšti ir lauk išeit.
Atsirita lavina, nešdama daug minčių,
Kurios tikrai nepasišalins greit.