Jovaras nedrįso skambinti Justui dėl neypatingai smagaus jų paskutinio  susitikimo, kuris baigėsi antrankiais, keiksmais ir areštine. Man teko vaidinti diplomatą ir sumegzti šiokį tokį planą. Justas atsiliepė stebėtinai greitai:
- Simai, gerai, kad paskambinai, užstrigau gana absurdiškoje situacijoje...
- Justai, tu tik nesupyk, bet Topolis paprašė pagalbos. Jis šiek tiek apgirtęs ir jam būtina nuvykti į Šiaulius.
- Tegu jis paprašo stebuklingų klevų pagalbos - gal jie jį nuneš iki Šiaulių!
- Justai, jis nenorėjo tavęs suimti, bet darbas yra darbas. Vargšas verkė pasakodamas man šitą įvykį. Pripažink, buvai neatsargus eidamas per centrą su suktine rankoj.
- O ar stipriai ir nuoširdžiai Jovaras verkė?
- Bent jau man jis atrodė kaip apsižliumbęs kluonas iš sudegusio cirko.
- Gerai, bet čia paskutinis kartas! Ekspresas iki Šiaulių - ir baigta! Atgal dėl manęs tegu važiuoja taksi. Aš atvažiuočiau dabar, bet negaliu išeit - užstrigau tavo bute.
- Tu vis dar mano bute?
- O kur turėčiau būti? Vakar girtas pasiėmiau antklodę ir užmigau tavo vonioje, nes tu per metus nesugebėjai įsigyti sofos!
- Atsarginiai raktai mėtosi cukrinėje su gėlytėm.
- Aš žinau tas tavo paranojiškas slėptuves, bet, deja, užstrigau vonios kambaryje - ta keista spyna tiesiog nesisuka.
- Nesinervink, mes tuoj būsim ir atidarysim tas duris.

  Kai kalba pasisukdavo apie Justą, visas gyvenimas pavirsdavo alumi aplietu anekdotu. Nesusilaikiau nenusišypsojęs - Justas būtų puikus sektos lyderis. Jovaras, nuklausęs mano keistoką pokalbį su Justu, pasileido dideliais žingsniais, o man teko sekti bėgte - prakeiktas Jovaras ir jo trolio pėdos! Gimtąjį daugiabutį pasiekiau dusdamas ir keikdamas visus dievus dėl savo silpno kūno,o Jovaras net neatrodė sušilęs. Laiptais į viršų traukiausi įsitikinęs, kad infarktas jau velniškai arti, visų nusikaltėlių siaubas kantriai tipeno už manęs retkarčiais skeptiškai sukosčiodamas. Durų spyna kaip visada strigo. Įvertinus durų amžių ir jų supuvimo laipsnį iš vis  neaišku kam aš jas rakinu, nes vogti bute vis tiek nėra ko. Jovaras linksmai sušuko:
- Justai, žinau, kad sienos atrodo labai arti ir tavo kelnės šlapios, bet kavalerija jau čia ir apgins tave nuo piktų durų.

  Vonios kalinys susilaikė nuo komentarų. Aš mikliai ištraukiau šakutę iš siuntinio ir paslėpiau jį po stalu. Neverta žadinti Jovaro smalsumo – lai šis siuntinukas taps metų staigmena,o geroms staigmenoms reikia laiko. Jovaras krapštė spyną murmėdamas, kad tarybines spynas geriausia rakinti  plaktuku... Man teliko susmukti kėdėje ir gaivintis energetiniu gėrimu. Kofeinas maloniai pažvalino smegenis ir aš pirmą kartą susimąsčiau, kur link suka mano atostogos. Mane atsiuntė pasirašyti sutarties tarp dviejų archyvų, o aš tik vilkinu laiką. Vietinės archyvo žiurkės daro tą patį norėdamos išspausti iš šito reikalo apvalią sumelę. O aš tik noriu atostogų! Bet atostogos baigiasi ir po jų lieka tik nemalonios pagirios bei sūnaus paklydėlio grįžimas į darbą. O ten jau paklaus, kodėl taip ilgai užtrukau vaduodamas Maerso raštus. Visada viską galima suversti ant vietinių. Bet viskas galų gale baigsis ir „Sveiki, mieli bendradarbiai, senas švarke!” ir daugiau depresijos nei gali panešti kupranugaris. Dėl dievo meilės, kodėl aš nesugebu rasti išėjimo iš šitos sumautos situacijos? Jovaras keikdamasis numetė savo kišeninį peiliuką:
- Nieko nebus, teks laužti arba paliekam Justą ir bandom gaudyti autobusą.
- Velniop, laužk, kažkur dar mėtosi kirvis...
- Simai, čia tau ne „Švytėjimas“. Užteks ir vieno gero spyrio.

  Jovaro trolio pėdos neapvylė ir, Dievas mato, to spyrio taip užteko, kad net durys nutrūko nuo vyrių. Justas žlibindamas savo raudonom akim ir vis dar susisukęs į antklodę man priminė ką tik išgelbėtą šachtininką. Nesusilaikiau ir pradėjau kvatotis. Mano juokas persimetė ant Jovaro ir, galų gale, ant Justo. Po gerų dešimties minučių gaivinomės vandeniu ir valėm ašarotas akis. Įtampa tarp Justo ir Jovaro prapuolė su juoko aidu. Jovaras, paminęs visą darbo etiką, jau pasakojo Jolitos bylos detales. Jeigu taip toliau, ši istorija greitai taps močiučių pasaka poliklinikoje. Justas pažadėjo paklausinėti savo nusikalstamo pasaulio bendradarbių ir šiaip pažįstamų apie Jolitą. O kuo gi galėjau padėti aš? Aš nepažįstų jokių kietų šešėlinių ryklių:
- Jovarai, aš neturiu jokių kontaktų. Aš neturiu jokių idėjų, kaip pajudinti šią bylą iš mirties taško O svarbiausia, tokios istorijos turėtų likti paslaptyje iki tyrimo pabaigos.
- O tu jau pamiršai muzikos kabineto vaiduoklio bylą? Išgliaudei mokyklos legendą greičiau nei pistaciją!
- Topoli, baik, liežuvis nesiverčia tos istorijos vadinti byla ir aš - ne dedukcijos meistras.
- Ne, bet tu mąstai kitaip ir man tiesiog reikia žmogaus, kuris pažvelgtų į viską kitu kampu.

  Pripažinsiu, aš neatsparus komplimentams ir, turint tokį imunininės sistemos trūkumą, reikia saugotis tokių situacijų ir pagyrimų...

  Deja, žinant savo trūkumus, ne visada gali jų išvengti,tad Justo „Ford Calibra“ jau nešė mus link Šiaulių kolonėlėm kalant elektroninę muziką,o aš tegalėjau keikti savo silpnumą. Jovaras yra policininkas, tokios bylos - jo pareiga. Justas iš žmonių, kurie, pamatę užrašą „Įeiti draudžiama“, brausis į vidų visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis. Jis lyg 19-o amžiaus nuotykių ieškotojas(su visada pridegta suktine), degantis noru įsivelti į naują beprotybę. Aš ne toks: aš ramus, mąstantis apie pasekmes, besimokantis iš svetimų klaidų -žmogus lyg paties Viešpats Dievo sukurtas dirbti archyve ir ginti dokumentus nuo pelėsio ir pelių. Aš turėčiau būti laimingas ir paprastas, bet taip nesijaučiu... Aš tapsiu lietuvišku „Monku“ - mano šlovė pasieks Šiaulių apskrities ribas! O gal man labai ankstyva vidutinio amžiaus krizė? Justas suklykė sportinės mašinos vairuotojui nestabdyti eismo ir mes įšvilpėm į Saulės miestą rekordiniu greičiu. Justas nemažindamas greičio nuskrido į Aušros alėją, matyt, įsivaizduodamas, kad žaidžia gerą žaidimą prie konsolės namie su tikrai gerais vaizdo nustatymais...  Aš tiesiog stengiausi neapsivemti, Jovaras atrodė ne ką geriau. Mūsų ralis greitai baigėsi - Justas netgi sugebėjo uždūmyti padangas stabdydamas prie komisariato. Jovaras iššoko iš mašinos lyg vejamas visų peklos velnių, o aš sušnibždėjau:
- Justai, sulėtink - jeigu ne dėl savęs, tai dėl mano skrandžio sveikatos.
- Simai, juk tu mėgdavai lenktynes!
- Čia ne lenktynės, o išprotėjusio taksisto sapnas...

  Justas juokingai patempė lūpas ir nusuko į Varpo gatvę, kur žaliai švytėjo „Norfa“, kviesdama visus užsukti apsipirkti. Justas sumurmėjo, kad taip ir nerado laiko pavalgyti. Štai taip didysis dedukcijos meistras liko stovėti prie užrakintos mašinos... Justas turėjo vieną geležinę taisyklę - nepalikti keleivių automobilyje.  Ji per tiek metų nė kiek nepasikeitė. Blankiai prisiminiau kažkokią dramą apie merginą, dingusią su Justo antru „Golfu“, bet tas menkai guodė, kai iš dangaus ėmė kristi snaigės. Nekenčiu snaigių - jos man per prievartą primena Čako Palahniuko  mintį, kad mes nesame individualios nuostabios snaigės, o tik Visatos padugnės, biomasė be jokio dieviško krislo.  Snaigėms mano apmąstymai nerūpėjo ir jos vis tiek man užpustė akinius... Snaige, tu graži ir tau viskas galima! Bandžiau nusijuokti, bet nuosavas juokas nuskambėjo įtartinai dusliai. Nėra čia ko juoktis: visi tie gražūs, stiprūs, protingi, talentingi šaunuoliai dirba viršūnėse ir turi viską. O aš kosėju dulkėmis archyve ir žiūriu į neypatingai žavų biudžetą. Kodėl aš turiu sėdėti dugne ir žinoti apie jų šaunumą? Palaukit, jūs prakeikti...

-Gal kurčias? Pinigus sakiau duoti čia!

  Iš mano pykčio transo mane prikėlė kokių 17-os metų vaikinukas geltonais treningais ir juoda kepure. Jis būtų atrodęs juokingai, jei ne jo rankoje tviskantis peilis. Smegenys dirba greičiau, kai pajauti adrenalino perteklių. Pirštai užčiuopė du daiktus: piniginę ir peilį, pirktą kitoje „Norfoje“ paketui. Smegenys per sekundės dalį išvedė paprastą tiesą - gali gyventi, kai tave stumdo šaunuoliai, bet nebegali, kai tave stumdo valkatos,vilkintys treningais... Vienu mostu išsitraukiau peilį ir suriaumojau:

- Ateik čia, aš tau gerklę perpjausiu, akis išbadysiu, kiaušus „Lietuvos rytui“ vietoj straipsnio nusiųsiu...

  Tą minutę aš buvau pasiruošęs padaryti viską, ką pažadėjau ir dar daugiau.Bet vaikinukas sustingo – matyt, praeiti apiplėšimai neparuošė jo tokiai reakcijai, o gal jų net nebuvo ir jis manė, kad užtenka patirties pažaidus „Grand Theft Auto“. Tiesiog užuodžiau, kad jis svyruoja, bet jeigu jis man atsuks nugarą, suvarysiu švedišką plieną iki rankenos. Kraujas ant geltono fono - čia tikrasis modernus menas... Justas išniro taip netikėtai, kad sekundei pamaniau, kad jis teleportavosi tiesiai iš „Norfos“. Banditėlis nespėjo atsisukti ir jo kaukolė susipažino su šampano buteliu.  Kraujo stebėtinai maža, nors šampano butelis - ne viduramžiška kuoka. Justas sušnypštė „dingstam“ ir mes palikome nevykusį Robiną Hudą gulėti apšviestą snaigių ir viskam abejingos „Norfos“ šviesų...

  Justas lėtai vinguriavo tarp snaigių, o mano širdis maloniai daužėsi lyg vėl radusi malonumą, o ne pareigą plakti. Justo balsas buvo ramus, bent būtent tokiu balsu ir kreipiamasi į psichą, kurį per klaidą įsileidai į savo rojaus kampelį:
- Aš turiu du klausimus. Iš kur tas peilis? Kodėl tu vaidinai berserką, o ne bėgai link komisariato, esančio už 650 metrų?
- Ryte neradau savo peilio. Taigi užsukau į Norfą nusipirkti naujo. Tu gi žinai, koks iš manęs bėgikas.
- Taigi nusprendęs, kad nespėsi pabėgti, pasiruošei didvyriškai mirčiai ir lipimui laiptais į dangų pas Odiną?
- Justai, valkirijos neša žuvusius karius pas Odiną...
- Man nusispjaut, kas ten ką neša! Tu ką, visai trenktas?
- Aš neišsirinkau tokios situacijos - mane užpuolė!
- Tau nekilo mintis šnekėti ir tempti laiką.
- Aš paminėjau, kad jeigu jis elgsis agresyviai mano atžvilgiu, tai praras akių šviesą.
- TU ESI...

  Justas tiesiog neberado žodžių mane apibūdinti. Automobilis sustojo ir mes išlipome prie pilkšvo daugiabučio. Justas prisidegė cigaretę ir nutilo. Jis juk pripratęs prie gyvenimo už įstatymo ribų. Kodėl jis toks susinervinęs?  Justas nusviedė nuorūką ir griežtai į mane pažvelgė:
- Tu niekam niekada nepasakosi šito atsitikimo kaip linksmo nuotykio ar kaip nors kitaip. Aš nežadu keliauti atostogų į kurortą su spygliuota viela dėl tavo plepumo.
- Justai, jis juk nemirė.
- Iš kur tau žinot? Kartais užtenka ir vieno smūgio.
- Per mažai kraujo, baik juokus...
- Nusukus sprandą kraujo išvis nebūna, bet lavonas lieka lavonu. Planas paprastas: pastatysiu mašiną draugės garaže,o patys nakvojam čia.
- Čia? Šitam daugiabuty?
- Ne, pas Šiaulių merą užsuksim! Aišku, kad čia. Elkis ramiai, nepulk į paniką.
- Justai, tu čia pats panikuoji. Aš jaučiuosi puikiai!
- Nes tu psichas, kurio neverta gelbėti!
- Aš neprašiau tavo pagalbos! Aš būčiau susitvarkęs!
- Apie tokius susitvarkymus laikraščiai rašo!
- Jeigu tu „Norfoje“ nebūtum skaičiavęs agurkų stiklainių, nieko nebūtų atsitikę! Ar aš tau liepiau tuo buteliu mosuot? Kodėl negalėjai jo pagąsdinti savo pistoletu?
- Atleisk,kad pamiršau savo diržą su revolveriais ir odinę skrybėlę!


  Justas nutilo, galbūt nusprendęs mūsų ginče padėti tašką, o gal tiesiog išsirėkęs ir užkimęs nuo vėjo grasinančio virsti rimta pūga. Mes be žodžių surinkome „Norfos“ maišelius ir patraukėme link daugiabučio. Lipdamas laiptais nusprendžiau grąžinti taiką:
- Tai ką nupirkai valgomo?
- Du keptus viščiukus, gera akcija papuolė - du už vieno kainą. Šampano butelis irgi neblogas buvo, bet iš jo kaklelis ir teliko.
- Atleisk, parsirandu čia po tiek metų ir įveliu tave į kažin ką.
- Nereikia čia tų atsiprašymų, bet tavo elgesys keistokas.
- Keistokas? Kaip bepročio?
- Neširsk, mane ištiko šokas, pasikarščiavau.
- Kaip praleidai pasaulio pabaigos dieną?
- Gėriau sodyboj su žmonėm,  kuriuos sukviečiau iš įvairių miestų- jaučiausi lyg Mozė sukvietęs savo tautą.
- Aš sėdėjau vienas, klausydamasis muzikos ir galvodamas, kad bjauru šiandien mirti, bet dar bjauriau rytoj bus gyventi...
- Tau reiktų susileisti antidepresantų tiesiai į akį.
- Aš tau suleisiu pora kubų nuo panikos.

  Pagaliau užsikabarojome į šeštą aukštą, duris atvėrė miela mergina vilkinti violetine, hipiška suknele. Jos auksiniai plaukai maloniai kontrastavo su violetine spalva.Mane šiek tiek pralinksmino faktas, kad ji ant savo šlepečių prisiuvo varpelius. Justas trumpai mus supažindino ir man liko stebėtis, ar merginos pase iš tikrųjų parašyta Minerva. Nors visko pasitaiko: ir jai atkimšus alaus susimąsčiau, kad galbūt ji tikrai turi kažko dieviško. Ji apsaugos mus nuo šalčio ir nerimo, aš pavartysiu jos ezoterines knygas ir galbūt atsibusiu žmogumi , o ne gyvuliu, norinčiu pajusti kraujo skonį ant liežuvio...

  Vakaro eigoj aš pavarčiau knygas su abejotina išmintim, išgėriau daugiau alaus nei norėjau ir vėl pradėjau rūkyti. Ryte atsibudęs ant aptriušusios sofos nesijaučiau geresniu. Matyt, būti gyvuliu - pastovi būsena, o ne trumpalaikis fenomenas. Nusivilkęs link šaldytuvo, radau daržovių skyriuje degtinės butelį. Kišenėje sugraibęs trisdešimt litų, įdėjau juos į cukrinę. Mano telefonas užtraukė savo simfonijas ir aš neabejojau, kad Jovaras man praneš, kad vakarykštę situaciją nufilmavo trys skirtingi praeiviai ir daugiabutis apsuptas „Aro“ komandos. Išgerkim už „Aro“ vyrus! Užsiverčiau butelį ir sustojau tik tada, kai nepakenčiamai pradėjo deginti stemplę... Kvailiams sekasi. Bet ar sekasi psichams? Nusijuokęs pakėliau ragelį:

- Šizofrenikų skyrius klauso!
- Kur Justas, po velnių?
- Nežinau tikslaus adreso, kur esam. Turi eiti nuo Varpo gatvės iki romėnų išminties deivės šventyklos daugiabutyje.
- Geriat iki pergalės kaip visada...

  Skambutis perskrodė tylą, pranešdamas ne apie siuntinį, o apie „Aro“ smogiką, persirengusį santechniku, kuris netyčia pašaus mane į pilvą. Taip, mano durų skambučių interpretacija tobula...  Tai neįgimtas,mistiškas talentas, o technika, tobulinta Šaolino vienuolyne slaptoje vietoje po žeme. Aš patobulinau, tai ką muzikos mokytojai vadina absoliučia klausa.Minerva žiovaudama atidarė duris:

- Skirkite 2 procentus savo pajamų mokesčių konservatoriams ir...